Sveiki savo naujoviškais batais įžengę į mūsų priešistorės sales! Čia priešais jus atsiveria archeologinė Lietuvos nacionalinio muziejaus ekspozicija su daugiau nei keturiais tūkstančiais radinių iš įvairių vietovių. Šoktelkime šimtą, du šimtus, tris, keturis… ne – visus dvylika tūkstančių metų atgal! Palikime savo buitį, asmeninius daiktus ir visą supantį pasaulį už nugaros: leiskimės į pažintinę kelionę po mūsų protėvių laikus.

Čia susidursite su originaliais archeologų aptiktais radiniais iš tolimiausio ir paties ilgiausio laikotarpio žmonijos istorijoje – akmens amžiaus. Sukime galvą į dešinę. Priešais jus – pačios seniausios, paleolito epochos, stendas.

Pirmieji žmonės į Lietuvos teritoriją atkeliavo iš pietvakarių, dabartinės Vokietijos-Lenkijos teritorijos, kai didžioji dalis pasaulio jau buvo apgyvendinta. Tai įvyko prieš keliolika tūkstančių metų, kai atlėgus visa kaustančiam ledynui mūsų krašte atgimė gamta. Į žaliuojančius jaunų upių slėnius pamažu atklydo pavienės klajoklių bendruomenės. Čia jie rado daug titnago, reikalingo įrankiams gamintis, o retmiškiai viliojo medžiojamais gyvūnais, valgomais augalais. Strėles medžioklei pirmosios gyventojų grupės gaminosi keliais būdais, dėl to archeologai juos laiko skirtingų tradicijų nešėjais. Jie gyveno remdamiesi protėvių išmintimi, daiktais ir jų gaminimo bei panaudojimo būdais, paveldėtais jau kelias dešimtis tūkstančių metų. Lenktais gremžtukų ašmenimis akmens amžiaus žmonės šalino riebalus nuo kailių, rėžtukais dalinosi mėsą; grąžteliais, ylomis, peiliais ir kirveliais atliko kitus darbus savo klajokliškoje buityje.

O štai čia – mezolito laikotarpio žmogaus daiktai. Vis dar klajojančio, tačiau įsikuriančio vienoje vietoje jau ilgesniam laikui. Pastaruosius kelis tūkstančius metų klimatas šilo, bet vis dar buvo šalčiau nei dabartiniais laikais. Pasikeitė ir žmonių įgūdžiai skaldyti titnagą – visoje Šiaurės Europoje plito naujos įrankių gamybos mados. Žvejyba ir smulkiųjų žvėrelių gaudymas tapo vis svarbesniais prasimaitinimo būdais, o tam žmonės pasigamindavo gausybę įrankių iš sumedžiotų gyvūnų kaulų ir ragų.

Stulbinantis atradimas viso Baltijos regiono mastu – Žemaitijoje, Biržulio ežero Donkalnio saloje aptiktas jauno vyro kapas, kuriam 8000 metų. Jo apdarus puošė briedžio, šerno ir tauro dantys, o keli – net įsprausti mirusiajam į nosies šnerves, ausis ir uždėti ant akių. Įkapių puošnumui neprilygsta kiti to laikotarpio kapai rasti Lietuvoje, todėl manoma, kad šis vyras visuomenėje buvo nepaprastai reikšmingas, greičiausiai turėjo žynio statusą. Tai, kad kapas išliko, kelia nuostabą – tūnojęs vos pusmetrio gylyje, jis nebuvo sunaikintas šiuolaikinės žemės ūkio technikos ar kitokios žmogaus veiklos. O juk be Donkalnio, tokių kapų su analogiškomis įkapėmis Europoje žinomi vos trys! Kape matote gausius ochros pabarstus, simbolinę akmenų konstrukciją, kuri rodo, kad laidojimo apeigų būta įspūdingų. Archeologams tebėra paslaptis žyniui iš dešinės palaidota moteris. Jos mirtis nebuvo atsitiktinė: suriestomis, gal net surištomis kojomis palaidota moteris galėjo ne savo noru tapti žynio palydove į anapusinį pasaulį. Į kairėje pakabintą archeologo dienoraštį galite užrašyti savo mintis mokslininkams, kaip jūs interpretuotumėte šį dvigubą kapą.

Pažvelkite į šias pačių seniausių puodų šukes. Nežinia, kada atsirado posakis, jog šukės neša laimę, tačiau archeologai, radę tokių šukių, būna ypač laimingi. Tokie puodai Lietuvoje buvo gaminami sulipdant daug molio juostelių, nes žiedžiamojo rato dar reikėjo palaukti bent penkis tūkstančius metų. Šie puodai buvo neįprasti – smailaus dugno, sukant į vieną ir kitą pusę įspraudžiami į smėlį ar kitą minkštą gruntą. Tik vėliau atsirado mūsų naudojamas plokščiadugnis puodas. Užbėgdami už akių siūlome atkreipti dėmesį į akmens amžiaus puodų puošybą: palyginti su kitais laikotarpiais, neolito keramika yra pati puošniausia iš kada nors gamintų priešistorinėje Lietuvoje.

Šioje salėje už stiklo išvysite daiktus, savo rankomis pagamintus žmonių, gyvenusių prieš keturis ar net šešis tūkstančius metų. Juos ir mus skiria 250 kartų, tačiau jie greičiausiai buvo tiesioginiai mūsų protėviai, pagaliau sėsliai apgyvendinę Lietuvos teritoriją. Stabtelkime prie kiekvieno stendo ir pamąstykime – ar daug daiktų tebenaudojame šiandien?

Ar jau galime palyginti pirmojoje ekspozicijos salėje matytus senojo akmens amžiaus žmonių apyvokos daiktus ir šios epochos pabaigoje gyvenusių žmonių inventorių? Jūs teisūs – skirtumas akivaizdus. Per palyginti neilgą laiką žmonės praturtino savo buitį įvairiausiais daiktais ir įrankiais. Jau mezolito pabaigoje imta naudoti naują akmens apdirbimo techniką – paviršiaus gludinimą. Pildami smėlį ir vandenį, sukamaisiais judesiais pirmykščiai meistrai išgaudavo norimą daikto formą, glotnų paviršių, be to, ilgainiui išmoko akmenį ir pragręžti. Tiesa, jau tada žinota, kad titnago uolienoje gręžtinės skylės padaryti nepavyks – ji bematant suskiltų. Gludinti akmens dirbiniai, ypač kirveliai, buvo naudojami ir neolite, ir vėliau, iki kol buvo įsisavinta geležis. Tad iš viso tokie daiktai žmonių buityje egzistavo apie kelis tūkstančius metų.

Neolitas – tai vėlyvasis akmens amžius, laikotarpis, kai Lietuvoje buvo pats šilčiausias klimatas, koks tik yra buvęs per pastaruosius keliolika tūkstančių metų. Didžiuliuose ežerynuose ir upėse buvo gausu žuvies – net kelis metrus siekiančių lydekų! Jų medžiojimas – žuvavimas – buvo žinomas jau tūkstančius metų, tačiau tik neolito laikais pakrantes nusėdo žvejai su žeberklais, šakėmis, bučiais ir tinklais. Daugumai tuometinių šeimų žuvis buvo pagrindinis baltyminio maisto šaltinis.

Norėtume atkreipti jūsų dėmesį į vieną iš puikiai išlikusių penkių tūkstančių metų senumo radinių – nediduką medinį luotelį, arba kitaip – skobtinę valtelę. Jį mokslininkai aptiko Šventojoje, stačiai įsmigusį į ežero dumblą. Per tiek laiko įlinko luotelio šonas, aptrupėjo figūrėle puoštas jo priekis. Tai – pagražinimo detalė, išduodanti, kad galbūt šis medžio kūrinys nebuvo tik vaikams žaisti skirta didelio luoto imitacija. Archeologai spėja, kad jis galėjo būti skirtas apeiginiams aukojimams arba naudotas kaip sėkmingos žvejybos simbolis. Nors galėtų pasirodyti, kad uosiniais ar ąžuoliniais luotais priešistoriniai žmonės yrėsi tik aplink savo gyvenvietes, tyvuliuojančių ežerų pakrantėmis, ir teieškojo žuvingų plotų, vis dėlto luotai akmens amžiuje buvo ir viena pagrindinių transporto priemonių. Įsivaizduokite – jais siauromis lagūnomis per nepilną savaitę buvo galima nusiirti net 100 kilometrų!

Ar pavyksta atpažinti šiuos daiktus? Gal yra tekę kažkuo panašiu naudotis dirbant žemę? Šioje ekspozicijos dalyje norime jus supažindinti su pačių pirmųjų žemdirbių, nusprendusių užsiauginti maistui tinkamų augalų, pirmykščiais padargais. Seniausios žemdirbystės ir gyvulininkystės užuomazgos Lietuvoje galbūt siekia neolito epochos pabaigą, tačiau neabejotinų šios veiklos pėdsakų atrandame tik kiek vėliau, bronzos amžiuje. Neolito gyvenvietėje jau aidėjo prijaukintų gyvulių balsai, kur ne kur žvingavo veisiami galvijų, smulkiųjų raguočių ir kiaulių jaunikliai. Žmonių gyvenime atsirado nuolatinė vis pasikartojančių darbų rutina, kuri lydi mus iki pat šių dienų.

Kaip seniai žmogus turi poreikį meninei saviraiškai… Jau keliasdešimt tūkstančių metų! Gerokai seniau, nei buvo išrastas lankas su strėle ar žvejo žeberklas. Vizualieji menai ir estetika pasaulyje žinomi jau nuo paleolito, o Lietuvoje meno istorija skaičiuoja dvyliktą tūkstantmetį. Pažvelkite į šią dirbinėlių įvairovę. Tai – neolito gyvenvietėse rasti kūriniai iš gintaro, kaulo, rago ir molio. Visai kaip ir šiais laikais, anuomet kurti akį traukiantys papuošalai, amuletai, sagutės. Asmeniniam naudojimui žmonės išsiskaptuodavo laimę nešantį talismaną, o ypatingoms progoms tuometiniai menininkai pagamindavo ir vieną kitą toteminę skulptūrėlę ar magišką apeiginę lazdą. Šie išskirtiniai radiniai yra tik maža to margos pasaulėžiūros laikmečio dalis. Dabar galime tik paspėlioti, kokius dar iki šių dienų nebeišlikusius akmens amžiaus puošybos elementus iš gėlių, medžio, odos ir dažų naudojo mūsų proprotėviai.

Pats įstabiausias archeologinis radinys Lietuvoje – į jus viena akimi paslaptingai žvelgianti Briedžių Briedė. Jai penki tūkstančiai metų, ir ji – liudininkė tų laikų, kai žmogus garbino Žvėrių viešpatį. Šią apeiginę lazdą kadaise pagamino ypač aukštos kvalifikacijos meistras, gyvūno anatomiją gerai išmanęs menininkas, kuris sugebėjo išryškinti pačias būdingiausias briedės savybes, o kai kuriomis smulkmenomis ir ornamentais suteikė visai figūrai išskirtinio tikroviškumo. Tuometiniame gūdžiame neolito miške briedis ir elnias buvo patys didingiausi gyvūnai. Dėl to tiek Europoje, tiek Azijoje pirmykščiai žmonės garbino šiuos girių milžinus, gaminosi įvairias juos simbolizuojančias skulptūrėles, figūrėles, dėjo jas prie palaikų laidodami genties žiniuonius, o dangaus skliauto žvaigždynams net suteikė Briedžio vardą.

Tęskime kelionę laiku sukdami į dešinę, didžiulių keramikinių akmens amžiaus puodų link. Mintimis nukeliavę jau septynis tūkstančius metų, žengiame į paskutinį šios epochos tūkstantmetį, kai žmonės dar nė nenutuokė, jog greitai, atsiradus pirmiesiems metalams, jų gyvenimas visiems laikams pasikeis.

Retas kuris tokio dydžio indų turime šiuolaikiniame būste, tiesa? Ir tai – ne milžiniški gėlių vazonai. Tai indai, liudijantys apie pagaliau visiškai sėslų akmens amžiaus žmonių gyvenimo būdą. Prieš keturis tūkstančius metų iš jų galėjai rieškutėmis pasisemti grūdų, užraugti duonos tešlą, laikyti grietinės atsargas ar supilti kokį gėrimą. Puodų dydis mums daug pasako ir apie bendruomenės ūkio dydį, poreikį apsirūpinti maisto atsargomis ilgam laikui gausiam žmonių būriui. Tik pagalvokite – nulipdyti, išdegti tokį puodą reikėjo turėti neeilinių įgūdžių, o juos reikėjo perimti ir perduoti iš kartos į kartą.

Ar jau pastebėjote, kad vienas iš šių milžiniškų puodų – ypatingas? Ant jo šono yra iki tol neregėtas ornamentas keramikos puošyboje – virvelėmis įspaustas žmogaus atvaizdas! Atidžiau įsižiūrėję į piešinį, išvysite gausybę detalių: dangaus horizontą ir lietų, kurio taip laukta prieš keturis tūkstantmečius dirbtuose laukuose. Taigi tai – seniausios siužetinės dailės pavyzdys. Archeologai, remdamiesi įvairiose kitose akmens amžiaus kultūrose rastais radiniais, spėja, kad žmogaus ir kitų ornamentų kompozicija tokiuose puoduose įprasmina kasdienes pirmykščio žmogaus viltis, susijusias su žemės derlingumu, dievų ir dvasių malone.

Nors priėjome akmens amžiaus pabaigą ir iki šiandienos mums dar liko keturi tūkstančiai metų, užmeskime akį į vieną seniausių įrankių visos žmonijos istorijoje – kirvį. Jo forma per daugelį metų šiek tiek keitėsi, ir tik dabar buvo pradėti gaminti grakštūs gludinti akmeniniai kirviai. Žmonės, susipažinę su pirmaisiais metaliniais dirbiniais, ėmė iš akmens imituoti metalinio lieto kirvio formą ir net išgludinti netikrą „liejimo siūlę“. Štai čia archeologai jau tvirtai gali teigti aptikę įrodymų, kad žmogaus noras siekti įvaizdžio, turėti išskirtinių brangių daiktų ir pasipuikuoti prieš kitus atsirado jau anuomet, o gal ir dar anksčiau.

Įsivaizduokite, kaip turėjo jaustis žmogus, pirmą kartą išvydęs nematytos materijos daiktą – metalinį kirvį! Koks tai turėjo būti stiprus įspūdis iki tol pažinus tik kelias kietas medžiagas – akmenį, medį, ragą. Prieš keturis tūkstančius metų mainų keliais, jau užsimezgus kontaktams su pietiniais kaimynais, į mūsų teritoriją atkeliavo pirmieji metaliniai daiktai. Į juos mūsų protėviai mainydavo gintarą, vašką, žvėrių kailius. Per vėlesnius kelis šimtus metų vietos meistrai sužinojo, kaip apdoroti vario lydinius, ir patys pabandė tai padaryti. Nuo tada imta dirbiniais prekiauti su kaimynais iki pat Skandinavijos ir Kaukazo.

Štai – pats tikriausias įrodymas, kad tam tikru metu Lietuvoje gyvenę žmonės nusprendė nebesikliauti vien mainais su svetimtaučiais prekeiviais ir ryžosi metalinius daiktus gamintis patys. Molinės liejimo formos, aptinkamos piliakalniuose, mus nukelia beveik tris tūkstančius metų atgal. Jos mokslininkams padeda ne tik išsiaiškinti, iš kokių metalų gaminti daiktai – ietigaliai, smeigtukai, žiedai – ir kokios jie buvo formos, bet ir nustatyti galimus to laikotarpio tarptautinius ryšius. Liejimo formų, skirtų labai panašiems kirviams, randama ir į Vakarus, Švedijoje, ir į Rytus – prie Volgos upės. Archeologai kelia klausimą, ar mūsų krašto meistrai perėmė tik įgūdžius, ar tuos tūkstančius kilometrų atkeliavo ir patys meistrai, kurie mokėjo gaminti tokius kirvius?

Kad su metalų atėjimu į Lietuvos teritoriją įžengė nauji laikai, archeologai gali tvirtai teigti ne tik spręsdami iš keleto liejimo formų ar žalvarinių smeigtukų. Juntamai pasikeitė ir žmonių buitis, ir aplinkinio pasaulio platumo suvokimas, ir net pasaulėžiūra. Bronzos amžiuje mirusiuosius imta laidoti visiškai kitaip nei iki tol: nedegintų palaikų laidojimą pakeitė kremacija. Spėjama, kad tai nebuvo tiesiog pokyčių bendruomenėse metas, visas šias naujoves greičiausiai atnešė naujakuriai iš svetur. Įvairių ritualų palydimi mirusieji buvo sudeginami, jų palaikai pilami į urnas ar duobutes, apdedami akmenimis, taip tarsi apsaugant kapą. Kartais kapas buvo įgilintas urną įkasant į žemę, o kartais – ant kapo supilamas nedidelis kauburys. Taip atsirado pirmieji pilkapiai – laidojimo paminklai, naudoti iki pat geležies amžiaus pabaigos.

Likus keliems tūkstančiams metų iki mūsų eros pradžios, Lietuvoje ėmė plisti naujas gyvenvietės tipas – kuo aukštesnė kalva, apjuosta tvoromis, grioviais ir pylimais. Taip, tai – didingieji mūsų piliakalniai, kurių turime per 900, čia jų išsidėstymo tankis pats didžiausias iš visų Baltijos regiono šalių. Piliakalniai pradėti pilti dar bronzos amžiuje, kai žmonės ėmė justi poreikį saugoti savo turtą. Tokias įtvirtintas gyvenvietes žmonės kūrė ir vis pakartotinai naudojo pustrečio tūkstančio metų, net iki viduramžių. Svarbi buvo ne tik piliakalnio kalvos viršūnė, bet ir jo įtvirtinimų sistema, papėdėje buvusi gyvenvietė. Tvoros saugojo ne tik brangiuosius metalinius daiktus, bet ir iš medinių stulpelių pastatytus tvartus su naminiais gyvuliais, puodynes su maisto atsargomis. Lipkime į antrąjį ekspozicijos aukštą, kur tęsime kelionę žengdami jau į mūsų eros laikus – geležies amžių.

Patys pirmieji mūsų eros šimtmečiai visoje Europoje persismelkė Romos imperijos įtaka. Gerai, kad mūsų teritorija buvo ganėtinai toli nuo Pietų Europoje įsibėgėjusių kovų, užkariavimų, tautų kraustymosi. Čia gyvenę žmonės patyrė teigiamą įtaką, įsitraukę į didžiulį prekybos tinklą. Pajūrio gyventojai rinko Baltijos bangų išmestą gintarą. Jų tikslas buvo išsikeisti šį Baltijos turtą į Romos monetas, metalų žaliavą ar papuošalus. Mainytis gėrybėmis jie jau galėjo visomis kryptimis, buvo užmegzti ryšiai su svetimkalbiais prekeiviais iš visos Europos. Vietinės baltų bendruomenės skirtinguose regionuose pamažu ėmė išsiskirti savo papročiais, puikuotis kitokiais drabužiais ir papuošalais, puoselėti skirtingas laidojimo tradicijas.

Spindintis žalvaris jau kelis šimtmečius puošė baltų bendruomenes, ir ilgainiui šiais blizgiais papuošalais jau galėjo dabintis vis įvairesnio statuso žmonės. Tačiau kartą prekeivis iš savo kelionių į pietus grįžo užantyje laikydamas tai, ko čia gyvenę žmonės dar nebuvo matę – spalvotus papuošalus! Tai buvo įspūdingos žalvarinės segės su raudonu, oranžiniu, mėlynu emaliu dengtomis detalėmis. Nors vietos meistrai netruko išgauti iš prekeivių paslaptį, kaip tokios spalvos dirbiniams suteikiamos, ir išmokti tai pritaikyti baltiškoje juvelyrikoje, vis dėlto taip dekoruotų papuošalų Lietuvoje tėra rasta vos 50! Ko gero, ir jūsų žvilgsnį pirmiausia prikaustė trikampė emaliuota segė. Ne veltui! Tai – vienintelis toks dirbinys visame baltų regione.

Spindintis žalvaris jau kelis šimtmečius puošė baltų bendruomenes, ir ilgainiui šiais blizgiais papuošalais jau galėjo dabintis vis įvairesnio statuso žmonės. Tačiau kartą prekeivis iš savo kelionių į pietus grįžo užantyje laikydamas tai, ko čia gyvenę žmonės dar nebuvo matę – spalvotus papuošalus! Tai buvo įspūdingos žalvarinės segės su raudonu, oranžiniu, mėlynu emaliu dengtomis detalėmis. Nors vietos meistrai netruko išgauti iš prekeivių paslaptį, kaip tokios spalvos dirbiniams suteikiamos, ir išmokti tai pritaikyti baltiškoje juvelyrikoje, vis dėlto taip dekoruotų papuošalų Lietuvoje tėra rasta vos 50! Ko gero, ir jūsų žvilgsnį pirmiausia prikaustė trikampė emaliuota segė. Ne veltui! Tai – vienintelis toks dirbinys visame baltų regione.

Kaip ir šiandien, taip ir geležies amžiuje, žmonės, kurie gebėjo gauti išskirtinių prekių, buvo labai vertinami. Nežinia, kiek tokių prekeivių galėjo gyventi baltų teritorijoje, tačiau archeologai stebisi, kaip daug ypatingų prekių jie atgabeno į Lietuvos teritoriją ir kiek baltiškųjų produktų išgabeno svetur. Juvelyrai nuolat laukė žalvario, cinko, alavo, švino, sidabro tiekėjų iš pietų; turtingieji vis vylėsi gausią neįprastų papuošalų iš Skandinavijos, stiklo karolių vėrinių ar ginklų iš rytų; tuo tarpu vis daugėjo žmonių, ragavusių patiekalų su šimtus kilometrų nukeliavusia druska. Baltai savo ruožtu rūpino kuo gražesnių šermuonėlių kailių ryšulius, lipdė vaško luitus, dirbo minkštutes odas ir pakavo kitas gėrybes, kurias pirkliai gabeno įvairiomis kryptimis tolyn į svetimus kraštus. Tokiais mainais be pinigų baltai vertėsi visą pirmą tūkstantį mūsų eros metų. Pirmoji sava valiuta – sidabriniai ilgieji – buvo imti lieti tik prieš pat susikuriant valstybei.

Nedideli, primityviai įdirbti laukeliai bronzos amžiuje buvo žemdirbystės epochos, kurioje tebegyvename, pradžia. Peržengus erų ribą, ši ūkio šaka jau buvo tapusi visų Lietuvos teritorijoje gyvenusių šeimų gyvenimo dalimi, kiekvienoje gyvenvietėje buvo puoselėjami nauji plotai kviečiams ar soroms sėti. Mediniais arklais, gyvulių padedami, žmonės dirbo žemę. Naujovė, atsiradusi geležies amžiuje, prieš maždaug pusantro tūkstančio metų, buvo pūdyminė žemdirbystė – laukų mainymas užsėjant vis kitą iš jų, o vieną paliekant pūdymui. Nelengva buvo paruošti žemę grūdams augti ir po to derlių apdoroti. Įsivaizduokite – iki atsirandant sukamosioms girnoms, per vieną valandą tegalėjai sumalti miltų vienam puskepaliui duonos! Jau penktame amžiuje buvo kultivuojama dauguma kultūrinių augalų, tačiau dar neauginti grikiai. Dar po tūkstančio metų, kartu su Kolumbo kelionėmis, iš už Atlanto atkeliavo kukurūzai ir kiti egzotiškesni augalai bei daržovės.

Kiekvienoje didesnėje senovės gyvenvietėje archeologai tikisi rasti geležies gargažių – į meteoritus panašių geležies lydymo atliekų gumulų. Tai radiniai, kurie liudija ne tik apie geležinių daiktų naudojimą, bet ir apie jų gamybą. Vos tik sužinoję, kaip lydyti ir kalti metalą, Lietuvoje gyvenę žmonės ėmė ieškoti būdų išgauti ir savos geležies, kad nereiktų jos gabentis iš tolimų kraštų. Jie buvo teisūs – mūsų pelkėse rūdos yra, tačiau ją kasti, plauti, džiovinti ir degti rudnelėse nebuvo lengva. Vis dėlto tai – vienintelis metalas, kurį gebėjome savarankiškai išsigryninti. Visa kita metalurgija rėmėsi ryšiais su metalų prekeiviais iš Alpių regiono, Romos imperijos provincijų, Kaukazo.

Labai retas archeologų radinys – vadinamieji „kunigaikščių kapai“. Tai – ypatingų asmenų kapai su išskirtinai gausiomis įkapėmis. Jie yra iš pirmojo mūsų eros tūkstantmečio – laikotarpio, apie kurio kunigaikščius, elitą nieko nežinome. Vienas toks kapas buvo atrastas Taurapilyje. Jis nustebino net daug mačiusius mokslininkus: keturiasdešimtmetis vyras buvo palaidotas su jaunu žirgu greta, o jo drabužius puošė kelios dešimtys metalinių dirbinių, prie dešinės kojos buvo padėtas masyvus kalavijas ir kaustytas geriamasis ragas. Kaip vėliau paaiškėjo, kai kurios puošmenos buvo sidabrinės ar net auksuotos, atgabentos iš Vakarų ir Vidurio Europos, nuo Dunojaus pakrančių, tad keliamas ir jo kilmės klausimas – galbūt tai buvo ne vietinis gyventojas? Juk tuo metu, prieš pusantro tūkstančio metų, Europoje būta plėšikaujančių kitataučių, jie galėjo atklysti ir iki Lietuvos. Pasak archeologų, šis vyras turbūt buvo didis karvedys, o aplink jį kituose pilkapiuose palaidoti žmonės su žirgais – jo ginkluota raitelių palyda. Jei mokslininkai patvirtintų, jog tai – baltų kilmės karo vadas, galėtume tik įsivaizduoti, kokiuose tolimuose žygiuose jis yra pabuvojęs, galbūt kovęsis su germanais ar kitų tautų kariaunomis!

Noras apginti savąjį turtą, siekis pasiglemžti svetimą, keršto jausmas – šie prieštaringi jausmai buvo būdingi ir geležies amžiaus žmogui. Bendruomenėms jungiantis į gentis, ėmė ryškėti ir nesutarimai, rasdavosi vis daugiau priežasčių reikšmingą dalį amatininkų darbo skirti ginkluotės gamybai. Kaip liudija to laikmečio laidojimo paminklai, anuomet daugelis žmonių gebėjo valdyti vienokį ar kitokį ginklą – ietį, kovos kirvį, kalaviją ar lanką. Beveik kiekvienam vyrui į kapą buvo įdedama bent po keletą ginklų! Visą tūkstantį metų nedidelės kariaunos kovėsi tarpusavyje dar neturėdamos šarvuotos aprangos, kariai saugojosi tik mediniais skydais, retas iš jų galvą dengė geležiniu šalmu. Todėl grumtynės dažnai baigdavosi labai sunkiomis traumomis ir mirtimi. Vis dėlto pažanga buvo padaryta ir medicinos srityje – iš skeletų tyrimų mokslininkai žino, kad anuomet jau mokėta gydyti kaulų lūžius ir kai kurias kitas traumas.

Ginklas, kuris kadaise kėlė didžiausią grėsmę ir rodė jį rankose laikančio žmogaus galybę. Tai –kalavijas, masyvus iš geležies kaltas aštriabriaunis dirbinys, kurį įvaldžius buvo galima vienu smūgiu nugalabyti priešą. Viso pasaulio istorikai sutaria – tai pats tauriausias ginklas, kūręs tautas ir jų istoriją. Patys pirmieji įvežtiniai kalavijai, patekę į Lietuvos teritoriją, buvo dviašmeniai, jais buvo galima ir kirsti, ir durti. Vis dėlto mūsų meistrai pirmiausia ėmė gaminti vienpusių ašmenų kalavijus, kurie priminė didžiulius peilius, ir tik šiek tiek vėliau ėmė kalti dviašmenius. Lietuvos geležies amžiaus paminkluose randama nemažai iš Reino srities, Skandinavijos atgabentų kalavijų. Jie buvo pritaikomi mūsų vietinei rinkai, kurioje egzistavo ir savitos, grynai baltiškų kalavijų buoželės, skersiniai, ir makštų apkalai. Galimas daiktas, kad jie buvo kovų metu atimti iš priešų. Dar rečiau aptinkama kalavijų su sidabru inkrustuotomis rankenomis ar tauriaisiais metalais puoštų kalavijo makštų. Ankstyvaisiais viduramžiais kalavijai sidabruotomis buoželėmis ir skersiniais tapo itin dažni, lietuvių karius išskiriantys iš kitų genčių ginklai.

Jau nuo akmens amžiaus laikų žmogus turėjo ne vieną ištikimą draugą gyvūną. Pirmasis prisijaukintas ir iki šių dienų geriausias draugas išliko šuo, o geležies amžiuje mūsų krašte yra pastebima išskirtinė žmogaus ir žirgo draugystė. Lietuvos teritorijoje randama daugybė kapų, kuriuose žmonės palaidoti kartu su savo žirgais ir jojimo reikmenimis, o kartais žirgams net iškasta atskira kapavietė ar ištisi atskiri kapinynai! Jei pats žirgas nelaidotas, jo reikmenys kartais vis tiek buvo dedami į kapą. Dažniausiai žirgai laidoti jauni, su visa puošnia ekipuote. Neabejojama, jog paprotys kartu laidoti žirgą buvo ypač reikšminga laidotuvių apeigų dalis, neatsiejama nuo pomirtinio gyvenimo sampratos. Gali būti, kad anuomet tikėta, jog raitelis savo žirgu jos ir į anapusinį pasaulį. Spėjama, kad kai kurie žirgai galėjo būti palaidoti gyvi ir tinkami joti.

Ko gero, pats dažniausias radinys, pasitaikantis archeologiniuose tyrimuose, yra keramikos šukė. Geležies amžiuje žmonės puodus dar ilgai lipdė įprastu būdu, iš molio juostelių. Jie buvo lipdomi rankomis ir tik apdailinami ant besisukančio stovylo. Vadinamasis apžiedimo ratas pasiekė mūsų krašto meistrus netrukus po to, kai jis atsirado slavų teritorijose, maždaug prieš tūkstantį metų. Dar po kelių šimtmečių buvo pirmą kartą išbandytas ir koja sukamas žiedimo ratas, leidęs puodą gaminti iš vientiso molio gabalo. Reikiamų indų kiekviena šeima pasidarydavo pati, šio amato išmokdavo dažnas vaikas. Manoma, kad žinias apie puošybos technikas, molio priemaišų kiekį dažniausiai iš kartos į kartą perduodavo moterys. Puodai naudoti ne tik buityje, bet ir ritualinėms reikmėms. Archeologai, pažvelgę į šukės paviršių, paprastai gali iškart pasakyti, kokia technika buvo pagamintas indas.

Nuo bronzos amžiaus laikų audinių gamyba smarkiai pažengė į priekį. Kiekviena jauna mergina iš savo aplinkos moterų mokėsi vilnos, lino, dilgėlių, kanapių pluoštus suverpti į siūlus, vėliau iš jų vertikaliomis ar pasviromis staklėmis išausti medžiagą, tinkamą drabužiams siūti. Geležies amžiuje verpstukai iš molio ar akmens, naudoti įvairaus storio siūlams verpti, labai dažnai dėti į moterų kapus. Tai rodo, kad anuomet tekstilės amatai buvo didelė ir svarbi jų gyvenimo dalis.

Jau beveik du tūkstančius metų mūsų krašto juvelyrai žino, kaip apdirbti sidabrą. Nuo pirmųjų importinių sidabrinių papuošalų pasirodymo Lietuvoje iki pabandymo iš šio metalo patiems pasigaminti dirbinių tepraėjo šimtas metų. Sidabro papuošalai ir aprangos detalės visuomet liudijo prabangą. Devinto amžiaus pabaigoje šis metalas įgavo valiutos funkciją, jam buvo prilyginamos kitos prekės. Todėl galime tik įsivaizduoti, kaip buvo gerbiamas bendruomenės narys, turėjęs sidabro papuošalų, jei jie po mirties buvo ne paliekami nešioti artimiesiems, vaikams, o sudedami mirusiajam kaip įkapė į pomirtinį pasaulį. Įdomu tai, kad didelė dalis sidabro žaliavos maždaug devintame amžiuje į mūsų teritoriją buvo atgabenta arabiškų monetų – dirhamų – pavidalu.

Jei dar akmens amžiuje po Lietuvos teritoriją klajojo vos keletas tūkstančių žmonių, tai su laiku gyventojų sparčiai daugėjo, ir jau geležies amžiuje žmonių buvo dešimtys tūkstančių. Nenuostabu, kad jie ėmė telktis į atskiras gyvenamas teritorijas, etnokultūrines sritis, tarp kurių paprastai buvo natūralios gamtinės sienos – girių masyvai, pelkynai, upės, negyvenamos dykros. Bėgant šimtmečiams jos ėmė vis labiau skirtis savo papročiais, aprangos stiliumi, papuošalų įvairove, šiek tiek skyrėsi ir jų polinkis į karybą, verslumą, tam tikrus amatus. Dabar jos žinomos kaip devynios kadaise gyvenusios baltų gentys, kurių pagrindu vėliau, tryliktame amžiuje, bus vienijama pirmoji Lietuvos valstybė. Preliminariai skaičiuojama, kad maždaug tuo metu gyventojų skaičius Lietuvos teritorijoje jau galėjo pasiekti kelis šimtus tūkstančių.

Savo namų virtuvėje kiekvienas turime stiklinių indų gėrimams įsipilti. Taurė – išskirtiniams gėrimams skirtas stiklo dirbinys, jo stikline nevadiname. Ar kada nors susimąstėte, kodėl? Šis – taurės – pavadinimas mena dviejų tūkstančių metų senumo laikus, kai tauro ragas buvo pritaikytas kaip indas gerti. Žinoma, juvelyrai bematant sugalvojo, kaip šį ragą papuošti ir padaryti prabangos daiktu. Į baltų kraštus ragai atkeliavo jau su puošmenomis, kartais – net labai įspūdingomis. Sprendžiant iš visoje Europoje paplitusių mitinių pasakojimų, tauro ragai buvo aukščiausio statuso ir galios simbolis, tad puošnaus rago savininkas buvo išskirtinis asmuo bendruomenėje. Prieš jūsų akis – išskirtinai puošnus, sidabriniais apkaustais dekoruotas ragas. Panašių radinių aptinkama Skandinavijoje. Į šį ragą vienu ypu buvo galima supilti apie litrą gėrimo!

Plati, masyvi, kone puskilogramį sverianti apyrankė, nešiota vyro, ant kairiosios rankos. Manote, kad tai – tik puošmena? Galimas daiktas, kad tai buvo ne vien žiemgalių papuošalas, bet ir aprangos dalis, skirta apsaugoti rankoms nuo priešo kalavijo kirčių. Kartais tokios apyrankės net vadinamos kario apyrankėmis. Archeologai spėja, kad jos buvo nešiotos ant drabužių ir prilaikė plačius marškinių rankogalius. Dauguma apyrankių anuomet būdavo subtiliai dekoruojamos įvairiais raštais, o ypač daug pastangų meistrai įdėdavo gamindami rankų ir kaklo papuošalus, užsibaigiančius gyvūnų galvučių figūromis.

Kaip jau regėjote pirmajame ekspozicijos aukšte, palaikų deginimo paprotys mūsų krašte buvo paplitęs dar prieš mūsų erą. Vėliau šią tradiciją skirtingu metu puoselėjo kai kurios bendruomenės, Rytų Lietuvoje kremacija kaip tradicija veikiausiai buvo perimta iš rytų, galbūt iš Dniepro teritorijos. Tačiau visuotinai kaip pagrindinis laidojimo būdas kremacija ėmė įsigalėti maždaug prieš tūkstantmetį. Žinia apie šią tradiciją buvo perimama iš pietvakariuose gyvenusių prūsų. Per kelis šimtus metų ji paplito visose baltų gentyse, tačiau visos jos turėjo savitų laidojimo papročių. Su būtent taip artimuosius laidojusiais žmonėmis susidūrė ir pirmieji krikščionybės nešėjai, atkeliavę į Lietuvą. Šiame autentiškame vienuolikto amžiaus kuršio kario kape matote ypač daug išlikusių įkapių. Greičiausiai laidojimo apeigoms mirusysis buvo gražiai aprengtas, papuoštas, vėliau degintas didelėje laužavietėje išlaisvinant jo vėlę ir išlydint ją į pomirtinį pasaulį. Kitaip, nei galbūt įsivaizduojame, anuomet palaikai buvo kartais beriami į karstus, dažniau – į duobes, o urnos naudotos labai retai.

Tūkstančiai mažyčių žiedelių, rankomis sukti vilnos bei lino pluošto verpalai ir šimtai juvelyro darbo valandų – viskas dėl išskirtinių moteriškų kepuraičių. Tarsi tokio puošnumo būtų maža, amatininkai pasistengdavo dar ir mėlyna spalva nudažyti siūlus, o grandeles išlieti iš dviejų metalų lydinių, kad kai kurios iš jų įgautų sidabro ir aukso atspalvius. Tai – puošmenos, kurias prieš tūkstantį metų nešiojo žemaičių moterys. Tik pamanykite – jos svėrė net pusantro kilogramo, tuo tarpu kepurėlių savininkės buvo gerokai žemesnės, galbūt ir smulkesnės nei šiuolaikinės moterys. Vis dėlto atlikus rekonstrukcijas išsiaiškinta, kad kepurėlės buvo elastingos, apgaubė galvą ir puikiai laikėsi, tad ir jas nešioti buvo gana patogu.

Įvairias apyrankes, žiedus, kaklo vėrinius ar diržus žmonės nešiojo tiek prieš kelis tūkstančius metų, tiek dabar, tuo tarpu smeigtukai – iš mados beveik išėjęs baltiškas papuošalas. O kadaise jų turėjo, vienas kitam dovanojo ir nešiojo kone kiekvienas šeimos narys. Tai buvo labai praktiškas papuošalas. Skirtingose baltų gentyse buvo mėgstami skirtingos formos ir puošnumo smeigtukai. Vis dėlto dėl savo dydžio išskirtiniais laikomi kuršiškieji smeigtukai. Jie patys masyviausi iš kada nors rastųjų Lietuvos teritorijoje. Reikia tik įsivaizduoti – juk juos dažniausiai nešiojo moterys! Manoma, kad jais segti storesni drabužiai, kailiniai apsiaustai. Šie papuošalai atrodo kaip sidabriniai, bet didžioji dalis jų yra dengti alavu sudarant sidabriškumo įspūdį.

Sykį ūkininkas, ardamas lauką, nusprendė patraukti didelius akmenis, gulėjusius ant jo žemės. Vos juos pakėlęs žmogus nustėro – po jais buvo žalvarinė puodynė, pilna sidabro papuošalų, svėrusių daugiau nei pustrečio kilogramo. Kurį laiką ūkininkas savo lobį slėpė, o iš metalinių dirbinių pasigamino ne vieną blizgę žuvims gaudyti. Laimei, po kiek laiko žinia apie išskirtinį radinį išaiškėjo, ir lobis buvo atgabentas į muziejų. Mokslininkai nustatė, kad tai – ypatingas penkių šimtų metų senumo proginius vyro ir moters apdarus puošusių dirbinių lobis. Jis mena Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės laikus. Ir jo radimo vieta – Stakliškės – ne atsitiktinė: pro šią vietovę kadaise vedė pagrindinis prekybos kelias, jungęs Trakus, Vilnių ir Rytų Prūsiją. Vienas gražiausių to meto inkrustacijos pavyzdžių – medalionas su kalnų krištolu ir aplink jį išdėstytomis ametisto, malachito ir topazo akutėmis.