po-stogu-tecio-pasakojimas.mp3

Leiskitės į kelionę per vieną dieną akmens ir bronzos amžiaus žmogaus akimis. Išgirsite, kaip auštant prasideda diena prie židinio, kaip keliaujama prie vandens ieškoti laimikio, ir kaip kiekvienas darbas yra svarbus visos bendruomenės išlikimui. Tai įtraukiantis pasakojimas apie gyvenimą, kuriame kiekviena diena kupina ir iššūkių ir bendrystės bei ryšio su gamta. Dar tamsu, bet aš žinau, kad jau rytas. Girdžiu švilpčiojant paukštį. Tai juodasis strazdas, jis anksčiausiai keliasi. Keliuosi ir aš. Troboje atvėsę, bet ugniakuras dar žėruoja. Būtų bėda, jei užgestų. Įmetu kelias malkas, ugnis jas godžiai apžioja, alkana kaip ir aš. Bet pusryčiams dar ne laikas. Nusikabinu nuo sienos žeberklą ir einu prie upės. Nesvarbu, kad tamsu, - kelią rasčiau net užsimerkęs, nes mane veda garsas – upė urzgia kaip įniršęs vilkas. Akmenimis nusigaunu beveik iki jos vidurio. Čia stipri srovė, bet negilu. Stoviu tyliai, beveik nekvėpuoju – šapalas gudri žuvis, ne kartą nuo manęs paspruko, bet šįsyk nepavyks – vakar su senuoju žyniu pasmilkėme šventų žolių dievui Upiniui, kad būtų dosnus. Mėnulio šviesoje sublyksi sidabrinė nugara. Smeigiu staigiai, ir riebus šapalas jau mano. Žmona apsidžiaugs – žuvies beturėjome tik džiovintos, o mėsos skonį iki pavasario ir visai pamiršom. Tylomis įslenku į trobą, o &nbsp;čia visi jau išsijudinę, tik mažoji dar guolyje – silpnutė ji, tepamiega ilgiau. Mano moteriškė maišo moliniame puode tirštą miežių košę, pakabina šerno taukų – jų puodynėje likę vos ant dugno. Sūnus baigia lesinti paukščius – jie vėl tingiai užplasnoja ant karties pastogėje, o vaikis šypsodamasis rodo man du kiaušinius – pirmieji, pavasariniai. Et, reikėjo pasiimti į žvejybą ir jį – turiu bernioką išmokyti visko, ką pats moku. Ožkoms ganyti jis jau per didelis, štai tegul ir pratinasi pamažu prie vyriškų darbų: mokosi medžioti ir žemę arti. Ir kariauti, kas be ko. Narsa yra mūsų genties kraujyje, narsa ir gudrumas – vasaros vidury mulkiai, gyvenantys anapus upės, bandė pavogti mūsų gyvulius, bet gavo akmens kirviais per galvas, daugiau nelįs. Tiesa, ir mūsiškis vienas, pervertas jų ietimi, iškeliavo pas protėvius, tačiau kaimo banda buvo apsaugota. Maisto turėjome, išgyvenome žiemą, jei dievai leis, išgyvensime ir kitą. Taip diena po dienos, naktis po nakties, pilnatis po pilnaties...

Tėčio pasakojimas: „Diena, kuri maitina gentį“

po-stogu-berniuko-pasakojimas.mp3

Berniuko pasakojime atsiveria kasdienis gyvenimas kartu su tėvais ir mažąja sesute namelyje gilioje senovėje. Jis rūpinasi pirmaisiais naminiais gyvūnais, smalsiai stebi suaugusiųjų darbus ir po truputį mokosi suprasti pasaulį, kuriame auga. Tai šiltas ir gyvas pasakojimas apie vaikystę, kupiną atradimų ir mažų, bet svarbių patirčių. Labas! Ką čia veiki? Aaa, apžiūrinėji mūsų namelį? Gražus, ar ne? Tėtis su dėde visą vasarą tempė iš miško storus rąstus, smailino galus, kalė į žemę ir tvirtino vytelėmis, kad stipriai laikytųsi vienas prie kito, paskui sienas apdrėbė moliu, o stogą uždengė nendrėmis. Čia ir aš daug padėjau – ėmiau nendres glėbiais ir rišau į tokius ryšulius. Storesnis stogas, žinai, daugiau šilumos. Bet tu užeik, užeik, durys va čia, kur pynutės, tik praskleisk šitą kailio užuolaidą. Mes ją visada pakabiname lauke atvėsus orams, kad į namus neitų šaltis. Jauti, kaip viduje šilta? Tai dėl to, kad mama kūrena židinį. Sakai, graužia akis? Niekis, tuoj visi dūmai ištrūks į lauką pro angą stoge. Užuodi, kaip kvepia kepama mėsa? Ryte tėtis sumedžiojo kiškį, išdarinėjo jį, mama gabalėlius suvėrė ant vytelių ir įtaisė virš ugnies. Reikia vis pasukinėti, kad apkeptų iš visų pusių. Ooo, matau, kad pietų dar teks palaukti. Tai kuo tave pavaišinti? Gal nori riešutų – pats pririnkau. O gal obuoliukų – kol žali, jie rūgštūs, bet dabar, pakabėję ant sienos, bus jau išdžiūvę ir saldučiai. Sėsk čia, ant šitų kailių. Minkšta? Tai dėl to, kad po apačia pridėjome šakelių – ir patogiau, ir nuo žemės neina šaltis. Aš čia ir miegu, o ką? Tikrai naktį nešalta – prie šono įsitaiso ožkytė, ji tokia šiltutė...&nbsp; Ožkytė mano, o ožiukas sesutės. Jų mama žiemą irgi gyvena čia, viduje, su mumis kartu, tik vasarą išleidžiame į pievas. Ožka mums duoda pieno. Mano sesutė labai sirgo, tai tik nuo jo ir pagijo, tikrai. Na, gal dar ir nuo tų žolelių, kurių mama prisirinkusi ir prisidžiovinusi daugybę. Nori gerti? Imk, imk puodelį, sušilsi. Matai tuos brūkšnelius ant šono? Čia paukščio pėdelė. Kol puodelis buvo ką tik nulipdytas ir molis dar minkštas, išraižiau pagaliuku. Gražiai išėjo. Man patinka lipdyti iš molio – sesei nulipdžiau arkliuką ir šunį. Tas tikrai išėjo panašus į mūsų Rudį. Gaila, kad jo nepamatysi – tėtis išsivedė į medžioklę, nes Rudis puikiai užuodžia, kur miške slapstosi šernai, o tada vyrai juos patykoja ir nudobia. Manęs į medžioklę neima, nors turiu akmeninį peiliuką ir esu greitas kaip stirna. Sako, dar reikia paaugti, nes esu tik aštuonių vasarų amžiaus. O kiek tau metų?

Vaiko pasakojimas: „Mažasis stebėtojas“

Po senoviniu stogu: akmens ir bronzos amžiaus kasdienybė

kijevo-00.jpg

kijevo-01-izanga.mp3

Įžanga

kijevo-02-vikingai.mp3

Vikingai

kijevo-03-laivai.mp3

Laivai

kijevo-04-konfliktai.mp3

Konfliktai

kijevo-05-prekyba.mp3

Prekyba

kijevo-06-prekybos-keliai.mp3

Prekybos keliai

kijevo-07-kas-tie-rusai.mp3

Kas tie rusai?

kijevo-08-bizantijos-imperija.mp3

Bizantijos imperija

kijevo-09-kunigaikstiene-olga.mp3

Kunigaikštienė Olga

kijevo-10-vladimiras-sviatoslavicius.mp3

Vladimiras Sviatoslavičius

kijevo-11-tridantis.mp3

Tridantis

kijevo-12-kijevo-rusios-aukso-amzius.mp3

Kijevo Rusios aukso amžius

kijevo-13-stepe.mp3

Stepė

kijevo-14-gynybine-zona.mp3

Gynybinė zona

kijevo-15-kijevo-rusios-zlugimas.mp3

Kijevo Rusios žlugimas

„Kijevo Rusia. Pradžia“

2-basteja-10-scaled.jpeg

The Bastion of the Vilnius Defence Wall audioguide

basteja-01-vestibiulis.mp3

Vestibiulis

basteja-02-pakilus-laiptais-bokste.mp3

Pakilus laiptais bokšte

basteja-03-bokstas.mp3

Bokštas

basteja-04-tunelis.mp3

Tunelis

basteja-05-tunelyje.mp3

Tunelyje

basteja-06-kazematai.mp3

Kazematai

basteja-07-saudymo-angos.mp3

Šaudymo angos

basteja-08-desiniojoje-kurtinoje.mp3

Dešiniojoje kurtinoje

basteja-09-prie-patranku.mp3

Prie patrankų

basteja-10-sulinys.mp3

Šulinys

basteja-11-bastejos-terasa-apzvalgos-aikstele.mp3

Bastėjos terasa, apžvalgos aikštelė

basteja-12-bastejos-terasa-apzvalgos-aikstele.mp3

Vilniaus gynybinės sienos bastėjos audio gidas

varnelio-namai.jpg

Kazys Varnelis House-Museum exposition guide

I Radvilos Našlaitėlio portretas.wav

Į Jus žvelgia viena ryškiausių Lietuvos istorijos asmenybių – Vilniaus vaivada, keliautojas ir mecenatas Mikalojus Kristupas Radvila Našlaitėlis. Pagal Giovannio Battistos Fontanos kūrinį Dominico Custoso išraižytas portretas yra vienas iš 125, atsidūrusių leidinyje „Herojų ginklinė“ (Armamentarium Heroicum, 1601–1603). Jį parengti Jakobui

Schrenckui von Notzingui užsakė Austrijos erchercogas Ferdinandas Tirolietis, surinkęs įspūdingą Europos karvedžių šarvų kolekciją ir nusprendęs ją įamžinti popieriuje. Apie 1580 m. erchercogo pasiuntiniai apsilankė pas Radvilas ir netrukus trys šarvų komplektai papuošė Ambraso pilį Austrijoje. Šio ginklakalystės šedevro autorius – Niurnberge gyvenęs, išskirtine meistryste (bei kainomis) garsėjęs Kunzas Lochneris. Tiesa, šarvus jis nukaldino ne Radvilai Našlaitėliui, o jo tėvui Mikalojui Radvilai Juodajam. Sudėtingais spalvotais ornamentais puoštas metalinis rūbas grožiu pranoko net kitą Lochnerio užsakymą – paties Žygimanto Augusto šarvus. Beje, Varnelio bibliotekoje galima pamatyti ir visą Schrencko parengtą leidinį.

Mikalojus Kristupas Radvila Našlaitėlis (1549–1616)

II  Fransisko Gojos  „Kapričai“.wav

„Šinšilos“, „Puiki mokytoja“ ir „Sužadėtuvės“ – Kazio Varnelio senosios grafikos rinkinio pažiba. Tai garsiojo Francisco Goyos ciklo „Kapričai“ dalis. XVIII a. pabaigoje, tuo metu vos 51-erių, tačiau jau beveik aklas ir kurčias, ispanų dailininkas sukūrė 80 paveikslėlių, kuriuose pavaizdavo visas gyvenime sutiktas visuomenės ydas ir kvailybes – abejingumą, žiaurumą, paleistuvystę, godumą... Vieša prekyba šiais kūriniais buvo sustabdyta netrukus po ciklo pasirodymo, t. y. 1799 m., tačiau tai nė kiek nesumenkino ciklo populiarumo ir įtakos vėlesnei meno raidai. Sunkiai apčiuopiama riba tarp realybės ir fantazijos, dosniai atseikėta ironija ir meistriškai naudojamos skirtingos grafikos technikos „Kapričus“ paverčia Vakarų Europos meno aukso fondo dalimi. Šiuos kūrinius už beveik 400 dolerių Varnelis įsigijo 1993 m., jau ruošdamasis grįžti į Lietuvą. Su čionykšte muziejų situacija gerai susipažinęs kolekcininkas tikslingai ieškojo to, ko kitose institucijose nėra. Tad ir iki šiol šie Goyos „Kapričai“ – vieninteliai pirmojo leidimo egzemplioriai Lietuvos muziejuose.

Francisco Goya (1746–1828). „Šinšilos“ (iš ciklo „Kapričai“)

8. Kazys Varnelis Paveikslų ciklas „Pasivaikščiojimai“.wav

Tai paskutinis Kazio Varnelio nutapytas ciklas. Jis pradėtas dar gyvenant Amerikoje, o baigtas jau šiuose namuose Vilniuje, kurtas maždaug 10 metų. Siurrealistinio stiliaus darbai tikriausiai buvo įkvėpti muziejaus pastato erdvių ir čia esančių gotikos architektūrai būdingų detalių.

Šio ciklo kūriniai gerokai spalvingesni už žymiuosius optinio stiliaus darbus. Viename iš paveikslų yra užuomina ir į visai kitokius Varnelio kūrinius: juodame fone žaliai ištapytos erdvinės kompozicijos labai primena svarbiausiu dailininko kūrybos laikotarpiu konstruotas minimalistines struktūras, kurios eksponuojamos tik su gidu lankomoje muziejaus dalyje ir antrame ekspozicijos aukšte.

Ciklas „Pasivaikščiojimai“

varnelis-portretas.wav

Į Jus žvelgia muziejaus steigėjas, kolekcininkas ir dailininkas Kazys Varnelis. Šį portretą apie 1990 m. iš natūros nutapė kitas lietuvių dailininkas, garsus portretistas Vytautas Ciplijauskas (1917–2019). Tuo metu Varnelis tebegyveno JAV, bet vis dažniau

parvykdavo į Lietuvą paviešėti ir pamažu puoselėjo planus čia įsteigti savo muziejų. Kaip ir kiti Ciplijausko darbai, šis pasižymi subtiliai atskleistu charakteriu, drąsiais spalviniais deriniais, elegancija ir, žinoma, portretuojamam asmeniui būdingais atributais: stilingai apsirengęs Varnelis čia laiko mėgstamos juodos „atominės kavutės“ puodelį, o už jo pečių galima įžiūrėti meilės praeičiai išraišką – istorinių šarvų ir ginklų siluetus. Tai vienintelis žinomas kito menininko nutapytas Kazio Varnelio portretas. Keletą metų muziejaus sales jis puošė kaip skolintas kūrinys, kol galiausiai 2020-ųjų pradžioje oficialiai tapo Lietuvos nacionalinio muziejaus nuosavybe.

Kazio Varnelio portretas

1. Kazys Varnelis „Convex Plus Concave“.wav

Šis Kazio Varnelio darbas išsiskiria lenktomis linijomis. Gyvendamas Čikagoje, profesorius paprastai tapydavo tik konstruktyvias, griežtų linijų kompozicijas, kartais net apibūdinamas kaip aštriabriaunė tapyba. Darbas ypatingas ir dėl paties kūrybinio proceso pasitelkiant skriestuvą, nors dažniausiai 7–8 dešimtmečiais Varnelis, darydamas pradinį eskizą, naudodavosi liniuote ir pieštuku, o tiksliai atskirti detales vienas nuo kitų padėdavo lipni juosta. Turbūt dėl sudėtingo techninio atlikimo paveikslų, sukurtų naudojant skriestuvą, Varnelis yra nutapęs labai mažai.

„Convex Plus Concave“ – kompozicija, pasižyminti ypatingu įtaigumu: ji gali būti suvokiama ir kaip įdubusi, ir kaip iškilusi, kaip nurodyta angliškame jos pavadinime.

„Convex Plus Concave“

2. Kazys Varnelis „Geltonas ritmas“, arba „Kriptograma“.wav

Ritmas yra vienas iš svarbiausių elementų Kazio Varnelio kūryboje. Šioje salėje eksponuojami du paveikslai, kuriuose ritmiškumas itin pabrėžiamas, net kūrinių pavadinimuose yra pats žodis „ritmas“.

Pirmoji kompozicija – „Geltonas ritmas“. Tai tik vienas iš šešiolikos ciklo kūrinių. Du iš jų yra nuolatinėje muziejaus ekspozicijoje. Dar ciklas vadinamas „Kriptograma“. Galbūt šis pavadinimas atsirado vėliau, nes kartais profesorius savo kūrinius pervadindavo. Kiekviena iš „Geltono rimto“ kompozicijų yra tokio paties formato, identiško kolorito, bet nutapyta skirtingai. Šio ciklo darbai yra vieni iš mažiausių, sukurtų 7 dešimtmetyje. Ant priešingos sienos galite pamatyti vieną iš didžiausių kompozicijų, nutapytų panašiu metu.

Ciklas „Geltonas ritmas“, arba „Kriptograma“

3. Kazys Varnelis „Ritmo ritmas“.wav

„Ritmo ritmas“ yra vienas paveikiausių Varnelio kūrinių. Apie tokius ir panašius paveikslus muziejaus įkūrėjas yra sakęs, kad į juos nereiktų per ilgai užsižiūrėti.

Kazys Varnelis dažnai kalbėdavo apie ritmo svarbą savo kūryboje: „Esu įsitikinęs, kad visas mūsų gyvenimas yra perdėm ritmingas, kad ritmas mūsų gyvenime vaidina didelį vaidmenį. Jis gali būti paslėptas, giliai jaučiamas, arba, kaip mano darbuose, ryškiai eksponuotas.“

„Ritmo ritmas“

4. Kazys Varnelis   „Oho“.wav

Paveikslas sukurtas 1996-aisiais, profesoriui gyvenant Stokbridže, Masačusetso valstijoje JAV, ir jau galvojant apie grįžimą į tėvynę.

Varnelis retai pasakodavo savo kūrinių atsiradimo istorijas, o šioji – simboliška, nes kompozicijoje pavaizduotas muziejaus įkūrėjo vaikystės namo stogas Alsėdžiuose, Žemaitijoje (šio regiono architektūrai būdingi ilgesni stogai palyginti su kitų regionų tipiškais pastatais). Galiausiai „Oho“ atsidūrė po Varnelio paskutinių namų-muziejaus Vilniuje stogu, nuolatinėje jo sukurtoje ekspozicijoje.

Šį kūrinį galima vadinti ir Kazio Varnelio paveikslu-parašu, nes apvertus matyti, kad darbo porėmis yra raidės V formos.

„Oho“

5. Kazys Varnelis  „Utopija Nr. 2“ .wav

Didžioji Kazio Varnelio kūrybos palikimo dalis yra saugoma jo įkurtame muziejuje Vilniuje, bet jo darbų galima aptikti ir kituose muziejuose bei privačiose kolekcijose Lietuvoje ir už jos ribų. Beje, kūriniai keliauja – iš vienų rankų pereina į kitas arba iš vienų valstybių iškeliauja į kitas.

Čia eksponuojama raudona „Utopija Nr. 2“ nutapyta 1984 m., o „Utopija“, sukurta 1971 m., saugoma Čikagos šiuolaikinio meno muziejuje. Ji yra šiek tiek didesnio formato (214,6 × 171,5 cm). Muziejui šią kompoziciją 1979 m. yra padovanojęs mecenatas, norėjęs likti nežinomas. Beje, Čikagoje saugoma „Utopija“ yra geltona.

Kartais Varnelis nutapydavo identiškas kompozicijas ant identiško ar beveik identiško formato drobių, skirdavosi tik koloritas (kaip „Utopijų“ atveju). Kartais kompozicijos būdavo gan skirtingos, bet autorius jas priskyrė tam pačiam ciklui.

Grįžtant prie Varnelio palikimo pasaulyje… Jo darbų galima aptikti Guggenheimo muziejuje Niujorke, Nacionalinėje Vengrijos galerijoje Budapešte, Lietuvos meno pažinimo centre „Tartle“ Vilniuje, taip pat ir pas Kazį Varnelį jaunesnįjį.

„Utopija Nr. 2“

IVStalas su kėdėmis .wav

Kazio Varnelio muziejaus ypatybė – netikėti seno ir naujo deriniai. Štai ir čia greta optinių kompozicijų matome senovinius baldus. Neorenesansinis ištraukiamas stalas ir kėdės pagaminti XX a. pradžioje, tikėtina, specialiai ką tik pastatytai vilai „Villa Virginia“. Ją pagal turtingų niujorkiečių Clarkeʼų užsakymą apie 1915 m. suprojektavo architektai Philipas Hissas ir Hobartas Weekesas. Vila atkartojo Toskanos regiono renesansinės architektūros bruožus, tad ir baldai atitiko bendrą stilistiką. Nuo pat amžiaus pradžios puošę rūmų valgomąjį 1978 m. jie su visu ansambliu tapo Varnelio nuosavybe, o 1998 m. buvo atvežti į Lietuvą ir papuošė naujai įsteigto muziejaus sales.

Valgomojo stalas su kėdėmis (Anglija. XIX a. pab.)

6. Kazys Varnelis  „Kubų ansamblis“ .wav

Tai vienas didžiausių eksponuojamų Varnelio paveikslų šio muziejaus salėse, pats didžiausias jo tapybos darbas taip pat saugomas mūsų muziejuje. Profesorius yra pasakojęs, kad kartais iš namų didelio formato paveikslus jam žmona padėdavo iškelti pro langus, nes pro duris jie nepralįsdavo.

„Kubų ansamblis“ yra ir vienas paveikiausių kūrinių, žaidžiančių su žiūrovo sąmone: vienoje kompozicijoje galima aptikti statiką ir dinamiką, daug geometrinių figūrų, iškilias arba įdubusias formas ir net atrasti Dovydo žvaigždes. Kūrinys ne kartą rodytas parodose JAV.

„Kubų ansamblis“

7. Kazys Varnelis  „Žinia“.wav

Šis kūrinys buvo eksponuotas 2017 m. Nacionalinėje dailės galerijoje Kazio Varnelio gimimo 100-mečiui skirtoje parodoje. Kūrinys simboliškai tapo jos logotipu. Beje, parodą kuravo Kazys Varnelis jaunesnysis. Tai vienas iš paveikslų, kuriam dailininkas tikriausiai

pats susikalė porėmį ir ant jo užtraukė drobę. Kartais (net ir žvelgiant į „Žinią“) sunku įsivaizduoti, kaip kruopščiai jis tai darė.

8 dešimtmetyje Varnelis pradėjo tapyti paveikslus, išeinančius iš tradicinių rėmų ribų. Tuo laiku paveikslai paprastai buvo jungiami iš dviejų, trijų ar net keturių segmentų. Dažniausiai tokie darbai buvo tapomi akrilu ant drobės, yra sukurtų ir ant medžio plokštės. Nuo 8 dešimtmečio Varnelio kompozicijos turi galią transformuoti erdves, kuriose jos yra eksponuojamos, ir kartais sudaro įspūdį, jog yra specialiai nutapytos konkrečioms muziejaus salėms, nors iš tiesų kūriniams tiesiog meistriškai parinkta vieta muziejaus ekspozicijoje.

Dailininkas yra sakęs, kad savo 7–8 dešimtmečių paveiksluose jis bandęs jungti tapybą, skulptūrą ir architektūrą.

„Žinia“

Trumpas Kazio Varnelio namų-muziejaus gidas

senasis-arsenalas.jpg

Sveiki savo naujoviškais batais įžengę į mūsų priešistorės sales! Čia priešais jus atsiveria archeologinė Lietuvos nacionalinio muziejaus ekspozicija su daugiau nei keturiais tūkstančiais radinių iš įvairių vietovių. Šoktelkime šimtą, du šimtus, tris, keturis… ne – visus dvylika tūkstančių metų atgal! Palikime savo buitį, asmeninius daiktus ir visą supantį pasaulį už nugaros: leiskimės į pažintinę kelionę po mūsų protėvių laikus.

Čia susidursite su originaliais archeologų aptiktais radiniais iš tolimiausio ir paties ilgiausio laikotarpio žmonijos istorijoje – akmens amžiaus. Sukime galvą į dešinę. Priešais jus – pačios seniausios, paleolito epochos, stendas.

Akmens amžius

Pirmieji žmonės į Lietuvos teritoriją atkeliavo iš pietvakarių, dabartinės Vokietijos-Lenkijos teritorijos, kai didžioji dalis pasaulio jau buvo apgyvendinta. Tai įvyko prieš keliolika tūkstančių metų, kai atlėgus visa kaustančiam ledynui mūsų krašte atgimė gamta. Į žaliuojančius jaunų upių slėnius pamažu atklydo pavienės klajoklių bendruomenės. Čia jie rado daug titnago, reikalingo įrankiams gamintis, o retmiškiai viliojo medžiojamais gyvūnais, valgomais augalais.

Strėles medžioklei pirmosios gyventojų grupės gaminosi keliais būdais, dėl to archeologai juos laiko skirtingų tradicijų nešėjais. Jie gyveno remdamiesi protėvių išmintimi, daiktais ir jų gaminimo bei panaudojimo būdais, paveldėtais jau kelias dešimtis tūkstančių metų. Lenktais gremžtukų ašmenimis akmens amžiaus žmonės šalino riebalus nuo kailių, rėžtukais dalinosi mėsą; grąžteliais, ylomis, peiliais ir kirveliais atliko kitus darbus savo klajokliškoje buityje.

Paleolitas

O štai čia – mezolito laikotarpio žmogaus daiktai. Vis dar klajojančio, tačiau įsikuriančio vienoje vietoje jau ilgesniam laikui. Pastaruosius kelis tūkstančius metų klimatas šilo, bet vis dar buvo šalčiau nei dabartiniais laikais. Pasikeitė ir žmonių įgūdžiai skaldyti titnagą – visoje Šiaurės Europoje plito naujos įrankių gamybos mados. Žvejyba ir smulkiųjų žvėrelių gaudymas tapo vis svarbesniais prasimaitinimo būdais, o tam žmonės pasigamindavo gausybę įrankių iš sumedžiotų gyvūnų kaulų ir ragų.

Mezolitas

Stulbinantis atradimas viso Baltijos regiono mastu – Žemaitijoje, Biržulio ežero Donkalnio saloje aptiktas jauno vyro kapas, kuriam 8000 metų. Jo apdarus puošė briedžio, šerno ir tauro dantys, o keli – net įsprausti mirusiajam į nosies šnerves, ausis ir uždėti ant akių. Įkapių puošnumui neprilygsta kiti to laikotarpio kapai rasti Lietuvoje, todėl manoma, kad šis vyras visuomenėje buvo nepaprastai reikšmingas, greičiausiai turėjo žynio statusą. Tai, kad kapas išliko, kelia nuostabą – tūnojęs vos pusmetrio gylyje, jis nebuvo sunaikintas šiuolaikinės žemės ūkio technikos ar kitokios žmogaus veiklos. O juk be Donkalnio, tokių kapų su analogiškomis įkapėmis Europoje žinomi vos trys!

Kape matote gausius ochros pabarstus, simbolinę akmenų konstrukciją, kuri rodo, kad laidojimo apeigų būta įspūdingų. Archeologams tebėra paslaptis žyniui iš dešinės palaidota moteris. Jos mirtis nebuvo atsitiktinė: suriestomis, gal net surištomis kojomis palaidota moteris galėjo ne savo noru tapti žynio palydove į anapusinį pasaulį. Į kairėje pakabintą archeologo dienoraštį galite užrašyti savo mintis mokslininkams, kaip jūs interpretuotumėte šį dvigubą kapą.

Donkalnio žynys

Pažvelkite į šias pačių seniausių puodų šukes. Nežinia, kada atsirado posakis, jog šukės neša laimę, tačiau archeologai, radę tokių šukių, būna ypač laimingi. Tokie puodai Lietuvoje buvo gaminami sulipdant daug molio juostelių, nes žiedžiamojo rato dar reikėjo palaukti bent penkis tūkstančius metų. Šie puodai buvo neįprasti – smailaus dugno, sukant į vieną ir kitą pusę įspraudžiami į smėlį ar kitą minkštą gruntą. Tik vėliau atsirado mūsų naudojamas plokščiadugnis puodas. Užbėgdami už akių siūlome atkreipti dėmesį į akmens amžiaus puodų puošybą: palyginti su kitais laikotarpiais, neolito keramika yra pati puošniausia iš kada nors gamintų priešistorinėje Lietuvoje.

Ankstyvoji keramika

Šioje salėje už stiklo išvysite daiktus, savo rankomis pagamintus žmonių, gyvenusių prieš keturis ar net šešis tūkstančius metų. Juos ir mus skiria 250 kartų, tačiau jie greičiausiai buvo tiesioginiai mūsų protėviai, pagaliau sėsliai apgyvendinę Lietuvos teritoriją. Stabtelkime prie kiekvieno stendo ir pamąstykime – ar daug daiktų tebenaudojame šiandien?

Neolitas

Ar jau galime palyginti pirmojoje ekspozicijos salėje matytus senojo akmens amžiaus žmonių apyvokos daiktus ir šios epochos pabaigoje gyvenusių žmonių inventorių? Jūs teisūs – skirtumas akivaizdus. Per palyginti neilgą laiką žmonės praturtino savo buitį įvairiausiais daiktais ir įrankiais. Jau mezolito pabaigoje imta naudoti naują akmens apdirbimo techniką – paviršiaus gludinimą. Pildami smėlį ir vandenį, sukamaisiais judesiais pirmykščiai meistrai išgaudavo norimą daikto formą, glotnų paviršių, be to, ilgainiui išmoko akmenį ir pragręžti. Tiesa, jau tada žinota, kad titnago uolienoje gręžtinės skylės padaryti nepavyks – ji bematant suskiltų. Gludinti akmens dirbiniai, ypač kirveliai, buvo naudojami ir neolite, ir vėliau, iki kol buvo įsisavinta geležis. Tad iš viso tokie daiktai žmonių buityje egzistavo apie kelis tūkstančius metų.

Neolito ūkis

Neolitas – tai vėlyvasis akmens amžius, laikotarpis, kai Lietuvoje buvo pats šilčiausias klimatas, koks tik yra buvęs per pastaruosius keliolika tūkstančių metų. Didžiuliuose ežerynuose ir upėse buvo gausu žuvies – net kelis metrus siekiančių lydekų! Jų medžiojimas – žuvavimas – buvo žinomas jau tūkstančius metų, tačiau tik neolito laikais pakrantes nusėdo žvejai su žeberklais, šakėmis, bučiais ir tinklais. Daugumai tuometinių šeimų žuvis buvo pagrindinis baltyminio maisto šaltinis.

Žvejyba akmens amžiuje

Norėtume atkreipti jūsų dėmesį į vieną iš puikiai išlikusių penkių tūkstančių metų senumo radinių – nediduką medinį luotelį, arba kitaip – skobtinę valtelę. Jį mokslininkai aptiko Šventojoje, stačiai įsmigusį į ežero dumblą. Per tiek laiko įlinko luotelio šonas, aptrupėjo figūrėle puoštas jo priekis. Tai – pagražinimo detalė, išduodanti, kad galbūt šis medžio kūrinys nebuvo tik vaikams žaisti skirta didelio luoto imitacija. Archeologai spėja, kad jis galėjo būti skirtas apeiginiams aukojimams arba naudotas kaip sėkmingos žvejybos simbolis.

Nors galėtų pasirodyti, kad uosiniais ar ąžuoliniais luotais priešistoriniai žmonės yrėsi tik aplink savo gyvenvietes, tyvuliuojančių ežerų pakrantėmis, ir teieškojo žuvingų plotų, vis dėlto luotai akmens amžiuje buvo ir viena pagrindinių transporto priemonių. Įsivaizduokite – jais siauromis lagūnomis per nepilną savaitę buvo galima nusiirti net 100 kilometrų!

Luotelis iš Šventosios

Ar pavyksta atpažinti šiuos daiktus? Gal yra tekę kažkuo panašiu naudotis dirbant žemę? Šioje ekspozicijos dalyje norime jus supažindinti su pačių pirmųjų žemdirbių, nusprendusių užsiauginti maistui tinkamų augalų, pirmykščiais padargais. Seniausios žemdirbystės ir gyvulininkystės užuomazgos Lietuvoje galbūt siekia neolito epochos pabaigą, tačiau neabejotinų šios veiklos pėdsakų atrandame tik kiek vėliau, bronzos amžiuje. Neolito gyvenvietėje jau aidėjo prijaukintų gyvulių balsai, kur ne kur žvingavo veisiami galvijų, smulkiųjų raguočių ir kiaulių jaunikliai. Žmonių gyvenime atsirado nuolatinė vis pasikartojančių darbų rutina, kuri lydi mus iki pat šių dienų.

Žemės ūkininkystės pradžia

Kaip seniai žmogus turi poreikį meninei saviraiškai… Jau keliasdešimt tūkstančių metų! Gerokai seniau, nei buvo išrastas lankas su strėle ar žvejo žeberklas. Vizualieji menai ir estetika pasaulyje žinomi jau nuo paleolito, o Lietuvoje meno istorija skaičiuoja dvyliktą tūkstantmetį. Pažvelkite į šią dirbinėlių įvairovę. Tai – neolito gyvenvietėse rasti kūriniai iš gintaro, kaulo, rago ir molio. Visai kaip ir šiais laikais, anuomet kurti akį traukiantys papuošalai, amuletai, sagutės. Asmeniniam naudojimui žmonės išsiskaptuodavo laimę nešantį talismaną, o ypatingoms progoms tuometiniai menininkai pagamindavo ir vieną kitą toteminę skulptūrėlę ar magišką apeiginę lazdą. Šie išskirtiniai radiniai yra tik maža to margos pasaulėžiūros laikmečio dalis. Dabar galime tik paspėlioti, kokius dar iki šių dienų nebeišlikusius akmens amžiaus puošybos elementus iš gėlių, medžio, odos ir dažų naudojo mūsų proprotėviai.

Menas ir tikėjimas akmens amžiuje

Pats įstabiausias archeologinis radinys Lietuvoje – į jus viena akimi paslaptingai žvelgianti Briedžių Briedė. Jai penki tūkstančiai metų, ir ji – liudininkė tų laikų, kai žmogus garbino Žvėrių viešpatį. Šią apeiginę lazdą kadaise pagamino ypač aukštos kvalifikacijos meistras, gyvūno anatomiją gerai išmanęs menininkas, kuris sugebėjo išryškinti pačias būdingiausias briedės savybes, o kai kuriomis smulkmenomis ir ornamentais suteikė visai figūrai išskirtinio tikroviškumo.

Tuometiniame gūdžiame neolito miške briedis ir elnias buvo patys didingiausi gyvūnai. Dėl to tiek Europoje, tiek Azijoje pirmykščiai žmonės garbino šiuos girių milžinus, gaminosi įvairias juos simbolizuojančias skulptūrėles, figūrėles, dėjo jas prie palaikų laidodami genties žiniuonius, o dangaus skliauto žvaigždynams net suteikė Briedžio vardą.

Briedžių Briedė

Tęskime kelionę laiku sukdami į dešinę, didžiulių keramikinių akmens amžiaus puodų link. Mintimis nukeliavę jau septynis tūkstančius metų, žengiame į paskutinį šios epochos tūkstantmetį, kai žmonės dar nė nenutuokė, jog greitai, atsiradus pirmiesiems metalams, jų gyvenimas visiems laikams pasikeis.

Nuo akmens prie bronzos amžiaus

Retas kuris tokio dydžio indų turime šiuolaikiniame būste, tiesa? Ir tai – ne milžiniški gėlių vazonai. Tai indai, liudijantys apie pagaliau visiškai sėslų akmens amžiaus žmonių gyvenimo būdą. Prieš keturis tūkstančius metų iš jų galėjai rieškutėmis pasisemti grūdų, užraugti duonos tešlą, laikyti grietinės atsargas ar supilti kokį gėrimą.

Puodų dydis mums daug pasako ir apie bendruomenės ūkio dydį, poreikį apsirūpinti maisto atsargomis ilgam laikui gausiam žmonių būriui. Tik pagalvokite – nulipdyti, išdegti tokį puodą reikėjo turėti neeilinių įgūdžių, o juos reikėjo perimti ir perduoti iš kartos į kartą.

Keramika

Ar jau pastebėjote, kad vienas iš šių milžiniškų puodų – ypatingas? Ant jo šono yra iki tol neregėtas ornamentas keramikos puošyboje – virvelėmis įspaustas žmogaus atvaizdas! Atidžiau įsižiūrėję į piešinį, išvysite gausybę detalių: dangaus horizontą ir lietų, kurio taip laukta prieš keturis tūkstantmečius dirbtuose laukuose. Taigi tai – seniausios siužetinės dailės pavyzdys. Archeologai, remdamiesi įvairiose kitose akmens amžiaus kultūrose rastais radiniais, spėja, kad žmogaus ir kitų ornamentų kompozicija tokiuose puoduose įprasmina kasdienes pirmykščio žmogaus viltis, susijusias su žemės derlingumu, dievų ir dvasių malone.

Žmonių atvaizdais puošta keramika

Nors priėjome akmens amžiaus pabaigą ir iki šiandienos mums dar liko keturi tūkstančiai metų, užmeskime akį į vieną seniausių įrankių visos žmonijos istorijoje – kirvį. Jo forma per daugelį metų šiek tiek keitėsi, ir tik dabar buvo pradėti gaminti grakštūs gludinti akmeniniai kirviai. Žmonės, susipažinę su pirmaisiais metaliniais dirbiniais, ėmė iš akmens imituoti metalinio lieto kirvio formą ir net išgludinti netikrą „liejimo siūlę“. Štai čia archeologai jau tvirtai gali teigti aptikę įrodymų, kad žmogaus noras siekti įvaizdžio, turėti išskirtinių brangių daiktų ir pasipuikuoti prieš kitus atsirado jau anuomet, o gal ir dar anksčiau.

Kirviai ankstyvuoju metalų laikotarpiu

Įsivaizduokite, kaip turėjo jaustis žmogus, pirmą kartą išvydęs nematytos materijos daiktą – metalinį kirvį! Koks tai turėjo būti stiprus įspūdis iki tol pažinus tik kelias kietas medžiagas – akmenį, medį, ragą. Prieš keturis tūkstančius metų mainų keliais, jau užsimezgus kontaktams su pietiniais kaimynais, į mūsų teritoriją atkeliavo pirmieji metaliniai daiktai. Į juos mūsų protėviai mainydavo gintarą, vašką, žvėrių kailius. Per vėlesnius kelis šimtus metų vietos meistrai sužinojo, kaip apdoroti vario lydinius, ir patys pabandė tai padaryti. Nuo tada imta dirbiniais prekiauti su kaimynais iki pat Skandinavijos ir Kaukazo.

Ankstyviausi metaliniai dirbiniai

Štai – pats tikriausias įrodymas, kad tam tikru metu Lietuvoje gyvenę žmonės nusprendė nebesikliauti vien mainais su svetimtaučiais prekeiviais ir ryžosi metalinius daiktus gamintis patys. Molinės liejimo formos, aptinkamos piliakalniuose, mus nukelia beveik tris tūkstančius metų atgal. Jos mokslininkams padeda ne tik išsiaiškinti, iš kokių metalų gaminti daiktai – ietigaliai, smeigtukai, žiedai – ir kokios jie buvo formos, bet ir nustatyti galimus to laikotarpio tarptautinius ryšius. Liejimo formų, skirtų labai panašiems kirviams, randama ir į Vakarus, Švedijoje, ir į Rytus – prie Volgos upės. Archeologai kelia klausimą, ar mūsų krašto meistrai perėmė tik įgūdžius, ar tuos tūkstančius kilometrų atkeliavo ir patys meistrai, kurie mokėjo gaminti tokius kirvius?

Metalų liejimo pradžia

Kad su metalų atėjimu į Lietuvos teritoriją įžengė nauji laikai, archeologai gali tvirtai teigti ne tik spręsdami iš keleto liejimo formų ar žalvarinių smeigtukų. Juntamai pasikeitė ir žmonių buitis, ir aplinkinio pasaulio platumo suvokimas, ir net pasaulėžiūra. Bronzos amžiuje mirusiuosius imta laidoti visiškai kitaip nei iki tol: nedegintų palaikų laidojimą pakeitė kremacija. Spėjama, kad tai nebuvo tiesiog pokyčių bendruomenėse metas, visas šias naujoves greičiausiai atnešė naujakuriai iš svetur. Įvairių ritualų palydimi mirusieji buvo sudeginami, jų palaikai pilami į urnas ar duobutes, apdedami akmenimis, taip tarsi apsaugant kapą. Kartais kapas buvo įgilintas urną įkasant į žemę, o kartais – ant kapo supilamas nedidelis kauburys. Taip atsirado pirmieji pilkapiai – laidojimo paminklai, naudoti iki pat geležies amžiaus pabaigos.

Laidojimo urnose laikai

Likus keliems tūkstančiams metų iki mūsų eros pradžios, Lietuvoje ėmė plisti naujas gyvenvietės tipas – kuo aukštesnė kalva, apjuosta tvoromis, grioviais ir pylimais. Taip, tai – didingieji mūsų piliakalniai, kurių turime per 900, čia jų išsidėstymo tankis pats didžiausias iš visų Baltijos regiono šalių. Piliakalniai pradėti pilti dar bronzos amžiuje, kai žmonės ėmė justi poreikį saugoti savo turtą. Tokias įtvirtintas gyvenvietes žmonės kūrė ir vis pakartotinai naudojo pustrečio tūkstančio metų, net iki viduramžių. Svarbi buvo ne tik piliakalnio kalvos viršūnė, bet ir jo įtvirtinimų sistema, papėdėje buvusi gyvenvietė. Tvoros saugojo ne tik brangiuosius metalinius daiktus, bet ir iš medinių stulpelių pastatytus tvartus su naminiais gyvuliais, puodynes su maisto atsargomis.

Lipkime į antrąjį ekspozicijos aukštą, kur tęsime kelionę žengdami jau į mūsų eros laikus – geležies amžių.

Piliakalniai

Patys pirmieji mūsų eros šimtmečiai visoje Europoje persismelkė Romos imperijos įtaka. Gerai, kad mūsų teritorija buvo ganėtinai toli nuo Pietų Europoje įsibėgėjusių kovų, užkariavimų, tautų kraustymosi. Čia gyvenę žmonės patyrė teigiamą įtaką, įsitraukę į didžiulį prekybos tinklą. Pajūrio gyventojai rinko Baltijos bangų išmestą gintarą. Jų tikslas buvo išsikeisti šį Baltijos turtą į Romos monetas, metalų žaliavą ar papuošalus. Mainytis gėrybėmis jie jau galėjo visomis kryptimis, buvo užmegzti ryšiai su svetimkalbiais prekeiviais iš visos Europos. Vietinės baltų bendruomenės skirtinguose regionuose pamažu ėmė išsiskirti savo papročiais, puikuotis kitokiais drabužiais ir papuošalais, puoselėti skirtingas laidojimo tradicijas.

Senasis geležies amžius

Spindintis žalvaris jau kelis šimtmečius puošė baltų bendruomenes, ir ilgainiui šiais blizgiais papuošalais jau galėjo dabintis vis įvairesnio statuso žmonės. Tačiau kartą prekeivis iš savo kelionių į pietus grįžo užantyje laikydamas tai, ko čia gyvenę žmonės dar nebuvo matę – spalvotus papuošalus! Tai buvo įspūdingos žalvarinės segės su raudonu, oranžiniu, mėlynu emaliu dengtomis detalėmis. Nors vietos meistrai netruko išgauti iš prekeivių paslaptį, kaip tokios spalvos dirbiniams suteikiamos, ir išmokti tai pritaikyti baltiškoje juvelyrikoje, vis dėlto taip dekoruotų papuošalų Lietuvoje tėra rasta vos 50! Ko gero, ir jūsų žvilgsnį pirmiausia prikaustė trikampė emaliuota segė. Ne veltui! Tai – vienintelis toks dirbinys visame baltų regione.

Emaliuoti dirbiniai

Geležies amžiaus apranga

Kaip ir šiandien, taip ir geležies amžiuje, žmonės, kurie gebėjo gauti išskirtinių prekių, buvo labai vertinami. Nežinia, kiek tokių prekeivių galėjo gyventi baltų teritorijoje, tačiau archeologai stebisi, kaip daug ypatingų prekių jie atgabeno į Lietuvos teritoriją ir kiek baltiškųjų produktų išgabeno svetur. Juvelyrai nuolat laukė žalvario, cinko, alavo, švino, sidabro tiekėjų iš pietų; turtingieji vis vylėsi gausią neįprastų papuošalų iš Skandinavijos, stiklo karolių vėrinių ar ginklų iš rytų; tuo tarpu vis daugėjo žmonių, ragavusių patiekalų su šimtus kilometrų nukeliavusia druska. Baltai savo ruožtu rūpino kuo gražesnių šermuonėlių kailių ryšulius, lipdė vaško luitus, dirbo minkštutes odas ir pakavo kitas gėrybes, kurias pirkliai gabeno įvairiomis kryptimis tolyn į svetimus kraštus. Tokiais mainais be pinigų baltai vertėsi visą pirmą tūkstantį mūsų eros metų. Pirmoji sava valiuta – sidabriniai ilgieji – buvo imti lieti tik prieš pat susikuriant valstybei.

Prekyba ir mainai

Nedideli, primityviai įdirbti laukeliai bronzos amžiuje buvo žemdirbystės epochos, kurioje tebegyvename, pradžia. Peržengus erų ribą, ši ūkio šaka jau buvo tapusi visų Lietuvos teritorijoje gyvenusių šeimų gyvenimo dalimi, kiekvienoje gyvenvietėje buvo puoselėjami nauji plotai kviečiams ar soroms sėti. Mediniais arklais, gyvulių padedami, žmonės dirbo žemę. Naujovė, atsiradusi geležies amžiuje, prieš maždaug pusantro tūkstančio metų, buvo pūdyminė žemdirbystė – laukų mainymas užsėjant vis kitą iš jų, o vieną paliekant pūdymui. Nelengva buvo paruošti žemę grūdams augti ir po to derlių apdoroti. Įsivaizduokite – iki atsirandant sukamosioms girnoms, per vieną valandą tegalėjai sumalti miltų vienam puskepaliui duonos! Jau penktame amžiuje buvo kultivuojama dauguma kultūrinių augalų, tačiau dar neauginti grikiai. Dar po tūkstančio metų, kartu su Kolumbo kelionėmis, iš už Atlanto atkeliavo kukurūzai ir kiti egzotiškesni augalai bei daržovės.

Žemdirbystė

Kiekvienoje didesnėje senovės gyvenvietėje archeologai tikisi rasti geležies gargažių – į meteoritus panašių geležies lydymo atliekų gumulų. Tai radiniai, kurie liudija ne tik apie geležinių daiktų naudojimą, bet ir apie jų gamybą. Vos tik sužinoję, kaip lydyti ir kalti metalą, Lietuvoje gyvenę žmonės ėmė ieškoti būdų išgauti ir savos geležies, kad nereiktų jos gabentis iš tolimų kraštų. Jie buvo teisūs – mūsų pelkėse rūdos yra, tačiau ją kasti, plauti, džiovinti ir degti rudnelėse nebuvo lengva. Vis dėlto tai – vienintelis metalas, kurį gebėjome savarankiškai išsigryninti. Visa kita metalurgija rėmėsi ryšiais su metalų prekeiviais iš Alpių regiono, Romos imperijos provincijų, Kaukazo.

Metalurgija

Labai retas archeologų radinys – vadinamieji „kunigaikščių kapai“. Tai – ypatingų asmenų kapai su išskirtinai gausiomis įkapėmis. Jie yra iš pirmojo mūsų eros tūkstantmečio – laikotarpio, apie kurio kunigaikščius, elitą nieko nežinome. Vienas toks kapas buvo atrastas Taurapilyje. Jis nustebino net daug mačiusius mokslininkus: keturiasdešimtmetis vyras buvo palaidotas su jaunu žirgu greta, o jo drabužius puošė kelios dešimtys metalinių dirbinių, prie dešinės kojos buvo padėtas masyvus kalavijas ir kaustytas geriamasis ragas. Kaip vėliau paaiškėjo, kai kurios puošmenos buvo sidabrinės ar net auksuotos, atgabentos iš Vakarų ir Vidurio Europos, nuo Dunojaus pakrančių, tad keliamas ir jo kilmės klausimas – galbūt tai buvo ne vietinis gyventojas? Juk tuo metu, prieš pusantro tūkstančio metų, Europoje būta plėšikaujančių kitataučių, jie galėjo atklysti ir iki Lietuvos. Pasak archeologų, šis vyras turbūt buvo didis karvedys, o aplink jį kituose pilkapiuose palaidoti žmonės su žirgais – jo ginkluota raitelių palyda. Jei mokslininkai patvirtintų, jog tai – baltų kilmės karo vadas, galėtume tik įsivaizduoti, kokiuose tolimuose žygiuose jis yra pabuvojęs, galbūt kovęsis su germanais ar kitų tautų kariaunomis!

Kunigaikščio kapas

Noras apginti savąjį turtą, siekis pasiglemžti svetimą, keršto jausmas – šie prieštaringi jausmai buvo būdingi ir geležies amžiaus žmogui. Bendruomenėms jungiantis į gentis, ėmė ryškėti ir nesutarimai, rasdavosi vis daugiau priežasčių reikšmingą dalį amatininkų darbo skirti ginkluotės gamybai. Kaip liudija to laikmečio laidojimo paminklai, anuomet daugelis žmonių gebėjo valdyti vienokį ar kitokį ginklą – ietį, kovos kirvį, kalaviją ar lanką. Beveik kiekvienam vyrui į kapą buvo įdedama bent po keletą ginklų! Visą tūkstantį metų nedidelės kariaunos kovėsi tarpusavyje dar neturėdamos šarvuotos aprangos, kariai saugojosi tik mediniais skydais, retas iš jų galvą dengė geležiniu šalmu. Todėl grumtynės dažnai baigdavosi labai sunkiomis traumomis ir mirtimi. Vis dėlto pažanga buvo padaryta ir medicinos srityje – iš skeletų tyrimų mokslininkai žino, kad anuomet jau mokėta gydyti kaulų lūžius ir kai kurias kitas traumas.

Geležies amžiaus ginkluotė

Ginklas, kuris kadaise kėlė didžiausią grėsmę ir rodė jį rankose laikančio žmogaus galybę. Tai –kalavijas, masyvus iš geležies kaltas aštriabriaunis dirbinys, kurį įvaldžius buvo galima vienu smūgiu nugalabyti priešą. Viso pasaulio istorikai sutaria – tai pats tauriausias ginklas, kūręs tautas ir jų istoriją. Patys pirmieji įvežtiniai kalavijai, patekę į Lietuvos teritoriją, buvo dviašmeniai, jais buvo galima ir kirsti, ir durti. Vis dėlto mūsų meistrai pirmiausia ėmė gaminti vienpusių ašmenų kalavijus, kurie priminė didžiulius peilius, ir tik šiek tiek vėliau ėmė kalti dviašmenius. Lietuvos geležies amžiaus paminkluose randama nemažai iš Reino srities, Skandinavijos atgabentų kalavijų. Jie buvo pritaikomi mūsų vietinei rinkai, kurioje egzistavo ir savitos, grynai baltiškų kalavijų buoželės, skersiniai, ir makštų apkalai. Galimas daiktas, kad jie buvo kovų metu atimti iš priešų. Dar rečiau aptinkama kalavijų su sidabru inkrustuotomis rankenomis ar tauriaisiais metalais puoštų kalavijo makštų. Ankstyvaisiais viduramžiais kalavijai sidabruotomis buoželėmis ir skersiniais tapo itin dažni, lietuvių karius išskiriantys iš kitų genčių ginklai.

Kalavijai

Jau nuo akmens amžiaus laikų žmogus turėjo ne vieną ištikimą draugą gyvūną. Pirmasis prisijaukintas ir iki šių dienų geriausias draugas išliko šuo, o geležies amžiuje mūsų krašte yra pastebima išskirtinė žmogaus ir žirgo draugystė. Lietuvos teritorijoje randama daugybė kapų, kuriuose žmonės palaidoti kartu su savo žirgais ir jojimo reikmenimis, o kartais žirgams net iškasta atskira kapavietė ar ištisi atskiri kapinynai! Jei pats žirgas nelaidotas, jo reikmenys kartais vis tiek buvo dedami į kapą. Dažniausiai žirgai laidoti jauni, su visa puošnia ekipuote. Neabejojama, jog paprotys kartu laidoti žirgą buvo ypač reikšminga laidotuvių apeigų dalis, neatsiejama nuo pomirtinio gyvenimo sampratos. Gali būti, kad anuomet tikėta, jog raitelis savo žirgu jos ir į anapusinį pasaulį. Spėjama, kad kai kurie žirgai galėjo būti palaidoti gyvi ir tinkami joti.

Žirgų kapai

Ko gero, pats dažniausias radinys, pasitaikantis archeologiniuose tyrimuose, yra keramikos šukė. Geležies amžiuje žmonės puodus dar ilgai lipdė įprastu būdu, iš molio juostelių. Jie buvo lipdomi rankomis ir tik apdailinami ant besisukančio stovylo. Vadinamasis apžiedimo ratas pasiekė mūsų krašto meistrus netrukus po to, kai jis atsirado slavų teritorijose, maždaug prieš tūkstantį metų. Dar po kelių šimtmečių buvo pirmą kartą išbandytas ir koja sukamas žiedimo ratas, leidęs puodą gaminti iš vientiso molio gabalo. Reikiamų indų kiekviena šeima pasidarydavo pati, šio amato išmokdavo dažnas vaikas. Manoma, kad žinias apie puošybos technikas, molio priemaišų kiekį dažniausiai iš kartos į kartą perduodavo moterys. Puodai naudoti ne tik buityje, bet ir ritualinėms reikmėms. Archeologai, pažvelgę į šukės paviršių, paprastai gali iškart pasakyti, kokia technika buvo pagamintas indas.

Tūkstantmečiai puodai

Nuo bronzos amžiaus laikų audinių gamyba smarkiai pažengė į priekį. Kiekviena jauna mergina iš savo aplinkos moterų mokėsi vilnos, lino, dilgėlių, kanapių pluoštus suverpti į siūlus, vėliau iš jų vertikaliomis ar pasviromis staklėmis išausti medžiagą, tinkamą drabužiams siūti. Geležies amžiuje verpstukai iš molio ar akmens, naudoti įvairaus storio siūlams verpti, labai dažnai dėti į moterų kapus. Tai rodo, kad anuomet tekstilės amatai buvo didelė ir svarbi jų gyvenimo dalis.

Tekstilės amatai

Jau beveik du tūkstančius metų mūsų krašto juvelyrai žino, kaip apdirbti sidabrą. Nuo pirmųjų importinių sidabrinių papuošalų pasirodymo Lietuvoje iki pabandymo iš šio metalo patiems pasigaminti dirbinių tepraėjo šimtas metų. Sidabro papuošalai ir aprangos detalės visuomet liudijo prabangą. Devinto amžiaus pabaigoje šis metalas įgavo valiutos funkciją, jam buvo prilyginamos kitos prekės. Todėl galime tik įsivaizduoti, kaip buvo gerbiamas bendruomenės narys, turėjęs sidabro papuošalų, jei jie po mirties buvo ne paliekami nešioti artimiesiems, vaikams, o sudedami mirusiajam kaip įkapė į pomirtinį pasaulį. Įdomu tai, kad didelė dalis sidabro žaliavos maždaug devintame amžiuje į mūsų teritoriją buvo atgabenta arabiškų monetų – dirhamų – pavidalu.

Sidabras geležies amžiuje

Jei dar akmens amžiuje po Lietuvos teritoriją klajojo vos keletas tūkstančių žmonių, tai su laiku gyventojų sparčiai daugėjo, ir jau geležies amžiuje žmonių buvo dešimtys tūkstančių. Nenuostabu, kad jie ėmė telktis į atskiras gyvenamas teritorijas, etnokultūrines sritis, tarp kurių paprastai buvo natūralios gamtinės sienos – girių masyvai, pelkynai, upės, negyvenamos dykros. Bėgant šimtmečiams jos ėmė vis labiau skirtis savo papročiais, aprangos stiliumi, papuošalų įvairove, šiek tiek skyrėsi ir jų polinkis į karybą, verslumą, tam tikrus amatus. Dabar jos žinomos kaip devynios kadaise gyvenusios baltų gentys, kurių pagrindu vėliau, tryliktame amžiuje, bus vienijama pirmoji Lietuvos valstybė. Preliminariai skaičiuojama, kad maždaug tuo metu gyventojų skaičius Lietuvos teritorijoje jau galėjo pasiekti kelis šimtus tūkstančių.

Genčių formavimasis

Savo namų virtuvėje kiekvienas turime stiklinių indų gėrimams įsipilti. Taurė – išskirtiniams gėrimams skirtas stiklo dirbinys, jo stikline nevadiname. Ar kada nors susimąstėte, kodėl? Šis – taurės – pavadinimas mena dviejų tūkstančių metų senumo laikus, kai tauro ragas buvo pritaikytas kaip indas gerti. Žinoma, juvelyrai bematant sugalvojo, kaip šį ragą papuošti ir padaryti prabangos daiktu. Į baltų kraštus ragai atkeliavo jau su puošmenomis, kartais – net labai įspūdingomis. Sprendžiant iš visoje Europoje paplitusių mitinių pasakojimų, tauro ragai buvo aukščiausio statuso ir galios simbolis, tad puošnaus rago savininkas buvo išskirtinis asmuo bendruomenėje. Prieš jūsų akis – išskirtinai puošnus, sidabriniais apkaustais dekoruotas ragas. Panašių radinių aptinkama Skandinavijoje. Į šį ragą vienu ypu buvo galima supilti apie litrą gėrimo!

Geriamieji ragai

Plati, masyvi, kone puskilogramį sverianti apyrankė, nešiota vyro, ant kairiosios rankos. Manote, kad tai – tik puošmena? Galimas daiktas, kad tai buvo ne vien žiemgalių papuošalas, bet ir aprangos dalis, skirta apsaugoti rankoms nuo priešo kalavijo kirčių. Kartais tokios apyrankės net vadinamos kario apyrankėmis. Archeologai spėja, kad jos buvo nešiotos ant drabužių ir prilaikė plačius marškinių rankogalius. Dauguma apyrankių anuomet būdavo subtiliai dekoruojamos įvairiais raštais, o ypač daug pastangų meistrai įdėdavo gamindami rankų ir kaklo papuošalus, užsibaigiančius gyvūnų galvučių figūromis.

Žiemgalių apyrankės

Kaip jau regėjote pirmajame ekspozicijos aukšte, palaikų deginimo paprotys mūsų krašte buvo paplitęs dar prieš mūsų erą. Vėliau šią tradiciją skirtingu metu puoselėjo kai kurios bendruomenės, Rytų Lietuvoje kremacija kaip tradicija veikiausiai buvo perimta iš rytų, galbūt iš Dniepro teritorijos. Tačiau visuotinai kaip pagrindinis laidojimo būdas kremacija ėmė įsigalėti maždaug prieš tūkstantmetį. Žinia apie šią tradiciją buvo perimama iš pietvakariuose gyvenusių prūsų. Per kelis šimtus metų ji paplito visose baltų gentyse, tačiau visos jos turėjo savitų laidojimo papročių. Su būtent taip artimuosius laidojusiais žmonėmis susidūrė ir pirmieji krikščionybės nešėjai, atkeliavę į Lietuvą. Šiame autentiškame vienuolikto amžiaus kuršio kario kape matote ypač daug išlikusių įkapių. Greičiausiai laidojimo apeigoms mirusysis buvo gražiai aprengtas, papuoštas, vėliau degintas didelėje laužavietėje išlaisvinant jo vėlę ir išlydint ją į pomirtinį pasaulį. Kitaip, nei galbūt įsivaizduojame, anuomet palaikai buvo kartais beriami į karstus, dažniau – į duobes, o urnos naudotos labai retai.

Degintiniai kapai

Tūkstančiai mažyčių žiedelių, rankomis sukti vilnos bei lino pluošto verpalai ir šimtai juvelyro darbo valandų – viskas dėl išskirtinių moteriškų kepuraičių. Tarsi tokio puošnumo būtų maža, amatininkai pasistengdavo dar ir mėlyna spalva nudažyti siūlus, o grandeles išlieti iš dviejų metalų lydinių, kad kai kurios iš jų įgautų sidabro ir aukso atspalvius. Tai – puošmenos, kurias prieš tūkstantį metų nešiojo žemaičių moterys. Tik pamanykite – jos svėrė net pusantro kilogramo, tuo tarpu kepurėlių savininkės buvo gerokai žemesnės, galbūt ir smulkesnės nei šiuolaikinės moterys. Vis dėlto atlikus rekonstrukcijas išsiaiškinta, kad kepurėlės buvo elastingos, apgaubė galvą ir puikiai laikėsi, tad ir jas nešioti buvo gana patogu.

Žalvarinės kepurėlės

Įvairias apyrankes, žiedus, kaklo vėrinius ar diržus žmonės nešiojo tiek prieš kelis tūkstančius metų, tiek dabar, tuo tarpu smeigtukai – iš mados beveik išėjęs baltiškas papuošalas. O kadaise jų turėjo, vienas kitam dovanojo ir nešiojo kone kiekvienas šeimos narys. Tai buvo labai praktiškas papuošalas. Skirtingose baltų gentyse buvo mėgstami skirtingos formos ir puošnumo smeigtukai. Vis dėlto dėl savo dydžio išskirtiniais laikomi kuršiškieji smeigtukai. Jie patys masyviausi iš kada nors rastųjų Lietuvos teritorijoje. Reikia tik įsivaizduoti – juk juos dažniausiai nešiojo moterys! Manoma, kad jais segti storesni drabužiai, kailiniai apsiaustai. Šie papuošalai atrodo kaip sidabriniai, bet didžioji dalis jų yra dengti alavu sudarant sidabriškumo įspūdį.

Kuršių smeigtukai

Sykį ūkininkas, ardamas lauką, nusprendė patraukti didelius akmenis, gulėjusius ant jo žemės. Vos juos pakėlęs žmogus nustėro – po jais buvo žalvarinė puodynė, pilna sidabro papuošalų, svėrusių daugiau nei pustrečio kilogramo. Kurį laiką ūkininkas savo lobį slėpė, o iš metalinių dirbinių pasigamino ne vieną blizgę žuvims gaudyti. Laimei, po kiek laiko žinia apie išskirtinį radinį išaiškėjo, ir lobis buvo atgabentas į muziejų. Mokslininkai nustatė, kad tai – ypatingas penkių šimtų metų senumo proginius vyro ir moters apdarus puošusių dirbinių lobis. Jis mena Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės laikus. Ir jo radimo vieta – Stakliškės – ne atsitiktinė: pro šią vietovę kadaise vedė pagrindinis prekybos kelias, jungęs Trakus, Vilnių ir Rytų Prūsiją. Vienas gražiausių to meto inkrustacijos pavyzdžių – medalionas su kalnų krištolu ir aplink jį išdėstytomis ametisto, malachito ir topazo akutėmis.

Stakliškių lobis

Senojo arsenalo gidas gestų kalba

basteja-k-01.jpg

Bastėjos atsiradimas susijęs su Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės karais su Rusija ir Švedija dėl Livonijos. 1503–1522 metais gynybiniai mūrai apjuosė Vilnių, bet ramybės laikotarpis buvo neilgas. XVI a. antroje pusėje Rusijos caras Ivanas Rūstusis pradėjo veržtis prie Baltijos uostų, valdomų Livonijos ordino. Miestui reikėjo statytis papildomus įtvirtinimus. Vilniuje įkurtose liejyklose buvo skubiai liedinamos naujos patrankos. Sunkioji artilerija buvo grėsmingas ginklas prieš įprastinius mūrus. XV–XVI amžiuje Italijoje ir Vokietijoje buvo statomi specialūs išsikišę mūriniai forpostai, iš kurių gynėjai apšaudydavo didelę teritoriją, neleisdami priešui priartėti prie miesto sienų. Šiuos statinius vadino bastionais arba bastėjomis.
Bastėja buvo skirta artilerijos ugnimi vėduokle apšaudyti kuo didesnį plotą priešais miesto įtvirtinimus. Bastėjos buvo statomos tose vietose, kur grėsė didžiausias priešo užpuolimo pavojus. Jos sudarydavo pasagos formos išsikišimą, sujungtą su gynybiniais mūrais, kuris apsaugodavo miesto gynėjus nuo užpuolikų šūvių, neleisdavo priartėti prie sienų.
Vilniaus miesto bastėja – unikalus karinės architektūros paminklas. Ji sumūryta iš raudonų ir gelsvų plytų. Tai ypatingas statinys, demonstruojantis karo inžinierių išmonę ir sugebėjimą prisitaikyti prie laikmečio karinės technikos galimybių. Žemės įtvirtinimų – aukštų pylimų nepramušdavo jokia artilerija. Pylimus apmūrijus galima buvo pastatyti tuometiniais ginklais nesugriaunamą gynybinį pastatą, atlaikantį stiprią artilerijos apgultį.

Siekiant geriau apsaugoti Vilniaus gyventojus nuo kylančių grėsmių buvo sustiprinta gynybinė siena ir pastatyta bastėja. Tiksliai nėra žinoma Vilniaus bastėjos pastatymo data. 1627 metais rugpjūčio 9 dieną Vilniaus vaivados pasiųstas Jonas Jundzila ir kiti vaivadijos atstovai pasirašė miesto mūrų apžiūros aktą, kuriame nurodyta, kad sienas prie Subačiaus vartų ir miesto arsenalo reikia taisyti. Tai ankstyviausias žinomas bastėjos paminėjimas, liudijantis, kad ji galėjo būti pastatyta tarp 1560 ir 1610 metų. Bastėja buvo ne tik fortifikacinis statinys, bet taip pat miesto ginklų ir parako arsenalas, vadinamasis „Vilniaus ceikhauzas“.
Vilniaus bastėjos konstrukcija rodo, kad ją statė karo inžinieriai. Bet šaltiniai nutyli šio unikalaus statinio autorių. Pastatas yra vėlyvojo renesanso epochos architektūros kūrinys. Šiuo laikotarpiu čia galėjo dirbti žinomi didžiojo kunigaikščio dvare tarnavę karinių fortifikacijų specialistai. Tai olandas Jobas Breitfusas, Žygimanto Senojo ir Žygimanto Augusto dvaro inžinierius, architektas, pilininkas, Vilniuje dirbęs 1551–1574 metais, ir vokietis Vilhelmas Polis, dailidė, architektas, akmentašys, Vilniaus pinigų kalyklos nuomotojas, Vilniaus pilies arsenalo prižiūrėtojas (ceikvartas), atvykęs iš Elbingo apie 1611 metus ir miręs Vilniuje 1649 metais. Kadangi bastėja buvo viešas municipalinis projektas tikėtina, kad prie jos statybos galėjo prisidėti ir Vilniaus mūrininkų ir dailidžių cechas bei cechui nepavaldūs laisvieji amatininkai, daugiausia italai ir vokiečiai. Šis karinis statinys greičiausiai buvo statomas ne vienerius metus.
Bastėjos apginklavimu ir remontu rūpinosi magistratas. Deja, neišliko žinių, ar kada nors bastėjos gynybinės funkcijos buvo išbandytos tikrame mūšyje. XVIII amžiaus pabaigoje bastėją juosiantis griovys jau buvo užpiltas miestiečių šiukšlėmis, o bokštas vos matėsi. Praradusi strateginę reikšmę bastėja atiteko prie Misionierių bažnyčios pastatytai Vaikelio Jėzaus našlaičių ir pamestinukų prieglaudai.
XX a. pradžioje Pranciškus Valickis ir Vaclovas Michnevičius pradėjo pirmuosius bastėjos architektūrinius tyrimus. 1965–1970 metais bastėja buvo atkasta, ją tyrinėjo archeologė Irena Jučienė ir architektas Žibartas Simonavičius. 1987 metais bastėjoje įkurtas Lietuvos nacionalinio muziejaus filialas – Ginklų muziejus. Po naujai atliktos restauracijos bastėja vėl atverta lankytojams 2014 metais.

Vilniaus gynybinės sienos bastėja

Bastėją sudaro trys dalys: bokštas, koridorius-tunelis ir kazematai. Bokštas buvo įspraustas į gynybinę sieną. Bastėjos bokštas yra stačiakampio plano, be rūsių, pastatytas ant arkinių pamatų, atremtų į mūrinius stulpus. Koks buvo bokšto aukštis, nežinoma. Galbūt jis buvo aukštesnis negu dabar. Stogas buvo dengtas olandiškomis čerpėmis. Bokšto sienos yra 1,8 m storio, mūrytos iš plytų, netinkuotos. Į bokštą buvo patenkama pro dabar antrame aukšte esančius vartus, prie kurių buvo pristatoma nuolaidi rampa, kuria buvo užtempiamos patrankos. Iš bokšto nebuvo išėjimo ant viršutinės terasos. Dabartinis įėjimas į bokštą iš apačios pro arkinį pamatą neautentiškas. Aukštai pakeltas įėjimas būdingas Lietuvos gynybiniams statiniams. Tokia konstrukcija padėjo bastėjos gynėjams laikyti apgultį statinio viduje.

Iš bokšto į požeminius kazematus veda 48 m ilgio, 2,8 m pločio ir 3,5 m aukščio įspūdingas tunelis. Juo į bokštą atvežtos patrankos būdavo ridenamos žemyn. Tunelis buvo iš dalies iškastas ir išmūrytas kalne, dengtas cilindriniu 65 cm storio skliautu. Apmūrytas tunelis buvo užpiltas smėliu. 8 metrų tunelio nuolydis gana staigiai leidžiasi žemyn. Dvi nuožulnos ir laipteliai buvo išmūryti vėliau, pritaikant pastatą muziejui. Tunelio viduryje matome angą (1,20 cm) dabar naudojamą ventiliacijai. Kadaise pro čia būdavo paduodamas parakas, sviediniai ir amunicija iš bastėjos sandėlių apačioje.

Pagrindinė bastėjos dalis – kazematai – tai po žeme išmūryta pasagos formos patrankų patalpa.
Kazematų puslankis juosia 3–4 m aukščio kalvą, dar paaukštintą smėliu kokiais 4 ar 5 metrais. Pietinėje bastėjos pusėje kalva natūrali, o iš šiaurės statytojams teko pilti daug smėlio, kad suformuotų tolygų puslankį. Iš išorės fasadas siekia 8 metrus aukščio, mūrytas gotikiniu rišimu iš raudonų ir gelsvų plytų, netinkuotas, nuožulnus. Sienos plonėja, jų storis grindų aukštyje – 3,5 m, viršuje – 1,2 m. Pamatai mūryti iš didelių lauko riedulių. Vidinė siena yra 2,5 m storio, vertikali. Skliautai cilindriniai, jų viršus slėpėsi kalno grunte ir nuo drėgmės buvo apsaugotas iki metro storio hidroizoliaciniu suplūkto molio sluoksniu. Erdvi patrankų patalpa yra 110 m ilgio, 4 m pločio ir 5 m aukščio.

Bastėjos išorinėje sienoje buvo įrengta 11 šaudymo angų ir dar po vieną angą šoninėse kurtinose. Kiekvienos angos plotis 3 m, aukštis 2,3 m, gylis 1,75 m. Šaudymo angos turi ventiliacinius kanalus dūmams. Įlaidos sienoje prie šaudymo angų buvo skirtos medinėms sklendėms, kurias nuleidus, angos būdavo uždaromos. Kadangi kazematuose buvo laikomas parakas, patalpos apšvietimui virš šaudymo angų padaryta 11 švieslangių.
Abiejose pasagos pusėse išorinėje sienoje buvo po židinį. Židiniai buvo reikalingi patrankoms uždegti. Vidinėje sienoje buvo dvidešimt nišų parakui, salietrai, druskai, malkoms ir kitoms medžiagoms laikyti. Bastėjos viduje neabejotinai turėjo būti ir vandens šaltinis.

Prie pasagos galų pristatytos galingos kurtinos. Kurtinos saugojo bastėjos pasagą iš šonų. Šios mūrinės sienos- tai antrasis gynybinis ruožas. Kurtinose buvo po vieną šaudymo angą. Nuo kurtinų į šalis, lygiagrečiai miesto sienai, buvo išmūrytos antrojo gynybinio ruožo mūrinės sienos, saugojusios kelią į terasą. Šlaito erozija prie kairiosios kurtinos nebeleidžia nustatyti, kaip šioje pusėje gynybinė miesto siena jungėsi su kurtinos mūrais. Patrankas ant terasos veždavo pro Subačiaus vartus ir užtempdavo dešiniosios kurtinos pylimu.

Kurtinos

Užversta miesto šiukšlėmis, užstatyta pastatais, bastėja apaugo paslaptingomis legendomis. XIX a. žinios apie tikrąją statinio paskirtį jau buvo pamirštos, minimi tik požemiai Bokšto gatvėje. Tuo metu gimė legenda apie Bokšto gatvės požemiuose gyvenantį Vilniaus baziliską.
Seniai, labai seniai Neries ir Vilnios krantuose dunksojo kaimelis. Viskas čia buvo paprasta: ir gyvenimas, ir meilė, ir net pati mirtis. Bet turbūt ramieji Neries ir Vilnios krantų gyventojai surūstino savo geruosius dievus. Gal šventosios ugnies neišsaugojo, ir ji užgeso, o gal per maža aukų dievams aukojo, o gal skaisčioji mergelė savo nekaltybės pažadų neištesėjo... Gana to, kad surūstinti dievai baisią nelaimę atsiuntė.
Netoli Vilnios kranto, stataus kalnelio urve, nežinia iš kur atsirado negirdėta neregėta baisybė – baziliskas. Jo pavidalo niekas apsakyti negalėjo, nes kiekvieną, kuris tik išdrįsdavo prie urvo prisiartinti, slibinas savo žvilgsniu užmušdavo ir surydavo. Tamsią naktį, kai danguje nė vienos žvaigždės nebuvo matyti, urvo angoje du melsvi žiburėliai mirgėdavo. Tai bazilisko akys. Jis iškišdavo galvą pro urvo angą ir savo mirtinu žvilgsniu aukos ieškodavo. Susidūręs su tos baisybės žvilgsniu, žmogus nutirpdavo ir krisdavo kaip perkūno trenktas. Tada baziliskas savo auką prarydavo. Jam vis viena, ar senas, ar kūdikis, bet vis dėlto labiausiai tykojo skaisčiųjų mergelių.
Neapsakomas liūdesys ir baimė apėmė kaimelį. Nedidelėje aikštelėje po šimtamečiu ąžuolu susirinko žili vaidilos ir vyresnieji pasitarti. Ieškota būdų, kaip galima būtų nudėti baisųjį siaubūną ir išsigelbėti nuo nelaimės.
Viską girdėjo skaistus jaunikaitis, kuris buvo pamilęs gražiąją Uogelę, jaunutę kaip rūtos daigelis, skaistutę kaip gegužės aušrelė. Ir kai nuliūdę apylinkės gyventojai iš niekur nesitikėjo pagalbos, jaunikaičiui atėjo drąsi mintis nudėti baisųjį siaubūną.
Girdėjo ne kartą, kad tolimuose kraštuose esama gražiai nudailintų metalinių plokštelių, kuriose atsimuša kiekvienas prieš ją stovįs daiktas. Tokioje plokštelėje žmogus mato save geriau nei stovinčiame tyrame vandenyje. Svetimšaliai tokias plokšteles veidrodžiais vadina. Jaunikaitis ryžosi žūtbūt tokią plokštelę įsigyti. Atsisveikinęs su brangiąja Uogele, leidosi į kelionę.
Sunki ir pavojinga buvo jo kelionė, tačiau įveikęs visas kliūtis jaunikaitis grįžo namo su įgyta brangenybe.
Galiausiai atėjo skirta diena sumanymui vykdyti. Jaunikaitis, paėmęs veidrodį, vyko prie urvo. Kelias nuo Vilnios vis ėjo į kalną, apaugęs krūmokšniais ir nusėtas akmenimis. Greit užuodė sieros ir puvenų kvapą ir suklupo ant kažkokio apskrito daikto, kuris jam iš po kojų išsirito. Tai buvo lietaus nuplauta, saulės išbaltinta žmogaus kaukolė. Suprato jaunikaitis, kad jau arti tikslas, ir  lėtai, bet atsargiai ėmė artintis prie urvo.
Čia jaunikaitis nugirdo keistą garsą, panašų į verdančio vandens kunkuliavimą. Sustojo ir žvilgtelėjo iš už didžiulio akmens, ir tai, ką pastebėjo, buvo taip baisu, kad drąsuolis vos nesuriko iš baimės ir veidrodžio iš rankų vos neišmetė. Juodoje urvo angoje gulėjo baisybė rupūžės galva, plačiais nasrais, iš kurių kyšojo didelės, riestos iltys. Jis buvo tamsiai žalias, panašus į didelį driežą. Užpakalinė bazilisko kūno dalis nyko urvo tamsumoje, o po ištiestomis pirmutinėmis letenomis gulėjo baisiausiai sukruvintas ir apdraskytas jaunos merginos kūnas.  Siaubūnas miegojo; stori subrinkę vokai dengė jo baisias akis. Šnirpšlės išsipūsdavo ir garsiu kriokimu mėtė dvokiančių dūmų kamuolius, kurie sieros kvapu teršė orą.
Baziliskas, matyt, pajuto netoli esant gyvą būtybę, sujudėjo, išsitempė ir pakėlė blakstienas, iš po kurių žybtelėjo baisios akys. Drąsus jaunikaitis laukė tos valandėlės ir, laikydamas prieš save veidrodį, ūmai iššoko iš uolos, už kurios buvo pasislėpęs. Siaubūnas labai nustebo ir valandėlę nejudėjo, bet bematant pasistiepė ant pirmųjų kojų ir įbedė savo žvilgsnį į veidrodį. Ir tuojau baisiai sustaugė. Siaubūnas pasiraivė, išsitiesė ir, šokęs šuolį į jaunikaitį, krito ant žemės. Po valandėlės iš nasrų pasipylė dvokiančios dervos srovė. Siaubūnas buvo nebegyvas. Jį užmušė jo paties žvilgsnis, kurį pamatė veidrodyje.
Jaunikaitis nusitvėrė ragą,  ir kvapiame ryto ore pasigirdo džiaugsmingas pergalės garsas. Visi sukruto.  Pamatė Uogelę paukščio greičiu lekiančią į kalną, kur gyveno baziliskas.  Kartu su ja minia grįžo atgal, nešdama ant rankų šaunų savo išgelbėtoją ir džiaugsmingais šūkiais girdama jo drąsą, pasiaukojimą ir sumanumą.
Viršukalnyje, netoli urvo, kuriame gyveno siaubūnas, buvo pastatytas akmeninis keturkampis bokštas jaunikaičio garbei, o šiandien pro tą kalną Vilniuje eina Bokšto gatvė.

Baziliskas

Prie šaudymo angų buvo išrikiuotos patrankos. Pirmosios patrankos į Lietuvą buvo atvežtos iš kitų šalių. Vėliau, XIV amžiaus pabaigoje, prie Vilniaus pilies Lietuvos didysis kunigaikštis Vytautas įrengė artilerijos pabūklų liejyklą. XIV−XV amžiuje pabūklai lieti iš vario ir bronzos, o nuo XVII amžiaus – iš geležies. Ilgainiui pabūklų gamybą imta standartizuoti pagal jų tipą ir kalibrą; tobulėjo artilerijos pabūklų lafetai, jiems pritaikyti ratai. Patrankos buvo liejamos Vilniaus, Valkininkų, Slucko, Nesvyžiaus ir kitose liejyklose. Karybai reikėjo įvairaus dydžio ir paskirties patrankų, kurios turėjo net atskirus pavadinimus: kartaunos, falkonetai, koliubrinos ir kt.
XVI a. valdant Žygimantui Augustui buvo įkurti didžiojo kunigaikščio arsenalai Vilniuje ir Tykocine. XVII a. Olandijos pavyzdžiu įvykdžius artilerijos reorganizavimo reformą, arsenalai, kaip neatskiriama tvirtovių fortifikacijos dalis, buvo įkurti beveik visuose didesniuose valstybės miestuose. XVII a. svarbiausias Lietuvos arsenalas buvo Vilniuje. Čia buvo valstybės pabūklų gamybos ir sandėliavimo centras. Arsenale buvo laikomi visi to meto Lietuvos artilerijoje naudoti pabūklai, amunicijos atsargos ir kitas turtas.
Karaliaus Vladislovo Vazos karinių reformų metu mėginta lauko pajėgas apginkluoti 6 svarų regimentų pabūklais. Bastėjos kazematuose eksponuojamos serpentinos (dar vadinamos lauko gyvatėmis) ir 6-ių svarų regimento pabūklų kopijos.
Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės, kaip ir Lenkijos Karalystės bei kai kurių Europos valstybių, artilerija rūpinosi puškoriai, kurie buvo ne tik artileristai, bet ir amatininkai, turėję su šia tarnyba susijusių pareigų ir privilegijų. Puškoriais tarnavo nekilmingi žmonės, užsieniečiai, gaunantys valstybines algas. Puškoriai turėję ne tik šaudyti iš artilerijos pabūklų, bet ir gaminti šaudmenis ir paraką pabūklams.

Patrankos

Vieta bastėjai statyti buvo strategiškai labai patogi. Sudėtingas statinys įkomponuotas natūraliai susidariusiame aukštame skardyje, iškilusiame apie 43 m, kurį kadaise išgraužė Vilnia. Kurtinos saugojo bastėjos pasagą iš šonų. Išėję ant kairiosios kurtinos apžvelkime atsivėrusią senamiesčio panoramą: iš kairės į dešinę matyti Švenčiausiosios Mergelės Marijos Ramintojos vienabokštė bažnyčia, Šv. Jono bažnyčios varpinė, Aukštutinė pilis, Skaisčiausiosios Dievo Motinos cerkvė, Šv. Onos ir Bernardinų bažnyčios, Trijų Kryžių kalnas, Užupio priemiestis.
Nuo kairiosios kurtinos atsiveria vaizdas į rytus. Iš šios pusės Vilniui dažniausiai grėsė pavojus. 1580 m. šiuo keliu karalius Steponas Batoras grįžo iš pergalingo žygio prieš Maskvą.  Bastėją statant, dabartinės Misionierių bažnyčios ir vienuolyno dar nebuvo, priešais bastėjos kalną plytėjo daug didesnė atvira teritorija. XVII a. pirmoje pusėje vienuolyno vietoje buvo kunigaikščių Sanguškų dvaras. Jį paveldėjusi Vilniaus vaivadienė Kotryna Radvilienė dvarą 1687 m. dovanojo vienuoliams misionieriams. Misionieriai pasistatė didžiulį vienuolyną ir Viešpaties Dangun Žengimo bažnyčią, tiesiai priešais bastėjos terasą iškilo aukšti pastatai. 1788–1791 m. ant supilto grunto prie misionierių vienuolyno buvo pastatyta Vaikelio Jėzaus našlaičių ir pamestinukų prieglauda. 1796 m. misionierių vienuolyno prioras ir prieglaudos prižiūrėtojas Andrius Polis išsinuomojo iš magistrato Vilniaus bastėją su visa žeme aplinkui už 100 auksinų per metus. Šią nuomą 1800 m. patvirtino karinis gubernatorius Michailas Kutuzovas, nurodydamas, kad apleista bastėja ir jos požeminiai koridoriai, mūrais sujungta su Subačiaus vartais, turi priklausyti Vaikelio Jėzaus prieglaudai. Šis potvarkis išgelbėjo bastėją nuo sunaikinimo. Kartais miestų istorijoje nutinka tokie paradoksai: nauji prieglaudos pastatai, pastatyti visai arti po žeme atsidūrusios, niekam nebereikalingos bastėjos ir ją užgožę, išsaugojo mums šį unikalų karinį statinį. Vaikelio Jėzaus našlaičių ir pamestinukų prieglaudai bastėja priklausė dar ir 1925 metais. Po Antrojo pasaulinio karo pastačius papildomus korpusus, prie Misionierių bažnyčios įsikūrė ligoninė.
Eidami palei terasos parapetą, matome 12 šaudymo vietų ir penkių senovinių patrankų kopijas: trijų ketvirtkartaunių ir dviejų falkonetų. Falkonetas – tai patranka, iš kurios buvo šaudoma švininiais sviediniais. Patrankos bastėjos pasagoje buvo išdėstytos dviem lygiais: apatinė juosta – kazematuose, viršutinė – ant terasos. Vienu metu galėjo būti šaudoma 24 patrankomis. Dėl aukštos padėties apšaudymo laukas šioje vietoje buvo itin didelis. Visą bastėjos puslankį apačioje juosė fosa. Tai gilus griovys, juosiantis gynybinį statinį. Vanduo į fosą tekėjo iš upelio, prasidedančio prie Aušros vartų. Fosa sudarė trečiąjį gynybinį bastėjos ruožą. Nuožulnus bastėjos fasadas neleido priešui pristatyti kopėčių ar kitaip užsiropšti ant terasos.
Visas bastėjos pastatas su papildomais gynybiniais ruožais buvo už gynybinių mūrų smarkiai išsikišęs į priekį ir kėlė galingos tvirtovės įspūdį. Apsaugota iš visų pusių, apjuosta keliais gynybiniais ruožais, apginkluota sunkiąja artilerija bastėja buvo nepaimama.

Ekspozicijos