Paroda „Lydintysis“ tai eksperimentinis projektas Lietuvos nacionalinio muziejaus veiklų gretose, papildantis didžiąją Istorijų namų parodą „Istorija vizgina uodegą“. Muziejaus padalinys skaičiuoja jau ketverius metus ir išsiskiria savo laikinųjų parodų programa, naujais naratyvumo rakursais, o šiuo atveju papildyti juos kviečiamos penkios menininkės: Indrė Liškauskaitė, Upė Lučiūna, Gabija Pernavaitė, Kamilė Pikelytė ir Severina Venckutė. Kūriniai yra pristatomi muziejaus komunikacinę paskirtį ligšiol atlikusiame metaliniame karkase.Sekdami mokslo avangarde įsitvirtinusios Donna Haraway mintimi, norėdami suvokti savo situaciją ir siekdami kurti viltingą ateitį turime radikaliai keisti pasakojimą – išsilaisvinti iš kankinančios pasakos apie Žmonijos Istoriją.&nbsp;Jei tradiciškai žmogus buvo apibrėžiamas kaip savarankiškas, o gyvūnas – kaip priklausomas, tai tokia priešprieša neleidžia matyti, kaip abiejų buvimas persipina per kūną, laiką ir atmintį. Tai nėra sentimentalumas – tai egzistencinis susitaikymas su tuo, kad esame trapūs, bet kartu ir priklausomi nuo kitų gyvių, kurie mums leidžia išlaikyti ryšį su pasauliu.&nbsp;Vertikalūs stendai tarsi atsitiktinai nurodo į skaitmeninius peizažus, kuriuose augintinis dažnai tampa dar vienu žmogaus savęs patvirtinimo įrankiu.&nbsp; Lydintysis&nbsp;– tai menininkių kūrybinės raiškos fragmentai mito, gestų ir „tapsmo su“ kitu trajektorijose, kur kuriami nauji buvimo modeliai antropoceno įtampoje, tarp skaitmeninės kultūros pėdsakų ir pereinamų tapatybių.&nbsp;<hr>Indrė Liškauskaitė – tarpdisciplininė menininkė bei tyrėja, kartu su savo nežmogiškaisiais kompanionais - pudeliu Delta ir borderkoliu Delfina, nagrinėjanti žmogaus ir šuns santykį šiuolaikybėje bei tarprūšinės žaidimo praktikas. Įkvėpta Donna Haraway knygos „When Species Meet“, Indrė įsitraukė šunų vikrumo (angl. agility) sportą, tai tapo dar viena jos bendrakūros su šunimi(s) terpe. Parodoje pristatomi menininkės savaitės planeliai, treniruočių žemėlapiai, atliepiantys veiklas su šunimis, bei fragmentai Deltos fotografijų, iš žurnale Landing nugulusio straipsnio (žr.&nbsp;<a href="https://doi.org/10.37522/3538ey77">No. 1 (2025): Edge of The Glacier</a>). Tarprūšinių santykių ir vizualios kultūros sankirtas, atspindinčias žmogaus elgseną ir jos prasmes, Liškauskaite detaliau analizuoja doktorantūros studijose, Vilniaus dailės akademijoje.Upė Lučiūna –&nbsp;vizualaus meno kūrėja, tyrinėjanti mitologijos pėdsakus XXI a. sampratoje bei miesto ir gamtos santykį, jų takoskyrą. Baigusi grafikos specialybę Vilniaus dailės akademijoje, šiuo metu gilina žinias skulptūros magistrantūroje. Jos kūryboje urbanistinis ir gamtinis pasauliai susipina su nerimu, baime ir kontrole. Lučiūna taip pat kuruoja knygyną „Juodas šuo“, o parodoje pristatomas jos paveikslas – juodo šuns įvaizdžio prototipas – kritiškai nagrinėja, kaip mitologizuodami aplinką aukštiname žmogų ir užtemdome tikrą gyvūno egzistenciją kaip savarankiškos būtybės.Gabija Pernavaitė meninėje praktikoje kuria tikslius, begalinius scenarijus ir pasakoja istorijas, eksperimentiniu metodu jungiant įvairias medijas (skulptūrą, spekuliatyvų performatyvų interjerą, piešinėlius, fotografijas, paveikslus, pasirodymą, tekstus ir kt.), taip sukonstruodama vaizduotės laboratorijas. Dažnai pasakos logika kuriami siužetai yra tarsi kelias į jų alternatyvų racionalumą, savarankišką tikrovę su atitinkamu erdvės ir laiko jausmu. Kūriniją apjungia figūrų paslapties priartėjimas, lengvi burtažodžiai ir stiprios meilės, gilios vienatvės, vidinės dramos, baisių išbandymų, įnirtingo laikiškumo, skubių kelionių laiku, kartais išgąsčio, siautulingo gyvūniškumo temos.Kamilė Pikelytė yra vizualaus meno kūrėja, savo praktikoje įveiklinanti antrarūšes priemones: fizines liekanas, rastą medžiagą (angl. found footage), buities ar pramonės objektus. Pasitelkdama antropomorfines reprezentacijas, ji instaliacijose ir performansuose nagrinėja žmonijos dominavimą ir polinkį naikinti nežmogiškas gyvybės formas. Pikelytės kūriniai kuria abstrahuotas, emocine logika grįstas fantazijas – kaip šiurpūs miražai ateičiai, parodoje įkūnytuose fotomontažuose.Severina Venckutė yra fotografė bei tyrėja, šiuo metu studijuojanti fotografijos magistro laipsnį Vilniaus dailės akademijoje, anksčiau studijavusi sociologiją ir antropologiją. Menininkė pasitelkdama eksperimentinius vizualinius įrankius, netrivialiai fiksuoja tapatumą, atsiskleidžianti per kūniškus buvimo ženklus ir pereinamų erdvių įtampas, kaip nestabilią, nuolat kintančią patirtį. Šiai parodai sukurtame kūrinyje imituojama gaivališka būtybė virstanti tapatybės minkštumo ir instinktyvumo metafora.&nbsp;<figure class="image image_resized" style="width:97.4%;"><img src="https://gidas.lnm.lt/uploads/Severinosfotografija_72201b032e.jpg" alt="Severinosfotografija.jpg"><figcaption>Severinos Venckutės fotografija sukurta parodos kontekste</figcaption></figure><hr>Žmogus visada miršta vienas.Net kai agonija užsitęsia per ilgai –mėnesiais ar metais.Žmogus visada miršta vienas.Kai pašaukia jį Nebūtis,jis nuo visų atsiskiriair eina jam vienam skirtu keliu.Žmogus visada miršta vienas –palikęs pakelėm viltis ir nuoskaudas,su negailestingu žinojimu kaktoj.Net tie, kurie atneša jam duonosir kloja patalą, –neįstengia būti su juo.Žmogus, pašauktas Nebūties,lieka vienas –tik šuo ar katėlydi jį iki paskutinio atodūsioar dar toliau.1987.I.25Janinos Degutytės eilėraštis „Žmogus visada miršta vienas“ išlikęs kaip rankraštis užrašų knygutėje. Išsamiau Janinos Degutytės kūryba analizuojanti Giedrė Šmitienė rašo straipsnyje <a href="https://doi.org/10.51554/TD.22.64.02">Tarprūšinė patirtis sergant. Antropologinė prieiga prie kelių Janinos Degutytės tekstų</a>.<hr>Lydintysis atpažįsta tarpusavio priklausomybę;Mėginimas suvokti gyvūną per atskirtį nuo žmogaus ne atveria, o apriboja mūsų supratimą;Tapatybė atsiranda santykyje – per sąlytį, stebėjimą ir būvį kartu;Tarprūšinis ryšys keičia mūsų judesius, įpročius ir jausmus;Etinė šio santykio atsakomybė nėra žinoti, o rūpintis.Pavadinimas žaidžia su lydinčiosios rūšies archetipu, kuriame žmogus iškelia save virš pasitelkdamas:Instrumentalizavimą&nbsp;– kai gyvūnas tampa žmogaus savęs patvirtinimo įrankiu; Mitologizaciją, kuri užtemdo realų gyvūno buvimą kaip savarankišką būtybę; Tapatybės konstravimą per kitą gyvą būtybę, kuri neturi balso.&nbsp;Dizainas – Vaiva Vinskaitė. Kuratorius – Vincentas Zienka

Lauke