Į Jus žvelgia viena ryškiausių Lietuvos istorijos asmenybių – Vilniaus vaivada, keliautojas ir mecenatas Mikalojus Kristupas Radvila Našlaitėlis. Pagal Giovannio Battistos Fontanos kūrinį Dominico Custoso išraižytas portretas yra vienas iš 125, atsidūrusių leidinyje „Herojų ginklinė“ (Armamentarium Heroicum, 1601–1603). Jį parengti Jakobui Schrenckui von Notzingui užsakė Austrijos erchercogas Ferdinandas Tirolietis, surinkęs įspūdingą Europos karvedžių šarvų kolekciją ir nusprendęs ją įamžinti popieriuje. Apie 1580 m. erchercogo pasiuntiniai apsilankė pas Radvilas ir netrukus trys šarvų komplektai papuošė Ambraso pilį Austrijoje. Šio ginklakalystės šedevro autorius – Niurnberge gyvenęs, išskirtine meistryste (bei kainomis) garsėjęs Kunzas Lochneris. Tiesa, šarvus jis nukaldino ne Radvilai Našlaitėliui, o jo tėvui Mikalojui Radvilai Juodajam. Sudėtingais spalvotais ornamentais puoštas metalinis rūbas grožiu pranoko net kitą Lochnerio užsakymą – paties Žygimanto Augusto šarvus. Beje, Varnelio bibliotekoje galima pamatyti ir visą Schrencko parengtą leidinį.

„Šinšilos“, „Puiki mokytoja“ ir „Sužadėtuvės“ – Kazio Varnelio senosios grafikos rinkinio pažiba. Tai garsiojo Francisco Goyos ciklo „Kapričai“ dalis. XVIII a. pabaigoje, tuo metu vos 51-erių, tačiau jau beveik aklas ir kurčias, ispanų dailininkas sukūrė 80 paveikslėlių, kuriuose pavaizdavo visas gyvenime sutiktas visuomenės ydas ir kvailybes – abejingumą, žiaurumą, paleistuvystę, godumą... Vieša prekyba šiais kūriniais buvo sustabdyta netrukus po ciklo pasirodymo, t. y. 1799 m., tačiau tai nė kiek nesumenkino ciklo populiarumo ir įtakos vėlesnei meno raidai. Sunkiai apčiuopiama riba tarp realybės ir fantazijos, dosniai atseikėta ironija ir meistriškai naudojamos skirtingos grafikos technikos „Kapričus“ paverčia Vakarų Europos meno aukso fondo dalimi. Šiuos kūrinius už beveik 400 dolerių Varnelis įsigijo 1993 m., jau ruošdamasis grįžti į Lietuvą. Su čionykšte muziejų situacija gerai susipažinęs kolekcininkas tikslingai ieškojo to, ko kitose institucijose nėra. Tad ir iki šiol šie Goyos „Kapričai“ – vieninteliai pirmojo leidimo egzemplioriai Lietuvos muziejuose.

Tai paskutinis Kazio Varnelio nutapytas ciklas. Jis pradėtas dar gyvenant Amerikoje, o baigtas jau šiuose namuose Vilniuje, kurtas maždaug 10 metų. Siurrealistinio stiliaus darbai tikriausiai buvo įkvėpti muziejaus pastato erdvių ir čia esančių gotikos architektūrai būdingų detalių. Šio ciklo kūriniai gerokai spalvingesni už žymiuosius optinio stiliaus darbus. Viename iš paveikslų yra užuomina ir į visai kitokius Varnelio kūrinius: juodame fone žaliai ištapytos erdvinės kompozicijos labai primena svarbiausiu dailininko kūrybos laikotarpiu konstruotas minimalistines struktūras, kurios eksponuojamos tik su gidu lankomoje muziejaus dalyje ir antrame ekspozicijos aukšte.

Į Jus žvelgia muziejaus steigėjas, kolekcininkas ir dailininkas Kazys Varnelis. Šį portretą apie 1990 m. iš natūros nutapė kitas lietuvių dailininkas, garsus portretistas Vytautas Ciplijauskas (1917–2019). Tuo metu Varnelis tebegyveno JAV, bet vis dažniau parvykdavo į Lietuvą paviešėti ir pamažu puoselėjo planus čia įsteigti savo muziejų. Kaip ir kiti Ciplijausko darbai, šis pasižymi subtiliai atskleistu charakteriu, drąsiais spalviniais deriniais, elegancija ir, žinoma, portretuojamam asmeniui būdingais atributais: stilingai apsirengęs Varnelis čia laiko mėgstamos juodos „atominės kavutės“ puodelį, o už jo pečių galima įžiūrėti meilės praeičiai išraišką – istorinių šarvų ir ginklų siluetus. Tai vienintelis žinomas kito menininko nutapytas Kazio Varnelio portretas. Keletą metų muziejaus sales jis puošė kaip skolintas kūrinys, kol galiausiai 2020-ųjų pradžioje oficialiai tapo Lietuvos nacionalinio muziejaus nuosavybe.

Šis Kazio Varnelio darbas išsiskiria lenktomis linijomis. Gyvendamas Čikagoje, profesorius paprastai tapydavo tik konstruktyvias, griežtų linijų kompozicijas, kartais net apibūdinamas kaip aštriabriaunė tapyba. Darbas ypatingas ir dėl paties kūrybinio proceso pasitelkiant skriestuvą, nors dažniausiai 7–8 dešimtmečiais Varnelis, darydamas pradinį eskizą, naudodavosi liniuote ir pieštuku, o tiksliai atskirti detales vienas nuo kitų padėdavo lipni juosta. Turbūt dėl sudėtingo techninio atlikimo paveikslų, sukurtų naudojant skriestuvą, Varnelis yra nutapęs labai mažai. „Convex Plus Concave“ – kompozicija, pasižyminti ypatingu įtaigumu: ji gali būti suvokiama ir kaip įdubusi, ir kaip iškilusi, kaip nurodyta angliškame jos pavadinime.

Ritmas yra vienas iš svarbiausių elementų Kazio Varnelio kūryboje. Šioje salėje eksponuojami du paveikslai, kuriuose ritmiškumas itin pabrėžiamas, net kūrinių pavadinimuose yra pats žodis „ritmas“. Pirmoji kompozicija – „Geltonas ritmas“. Tai tik vienas iš šešiolikos ciklo kūrinių. Du iš jų yra nuolatinėje muziejaus ekspozicijoje. Dar ciklas vadinamas „Kriptograma“. Galbūt šis pavadinimas atsirado vėliau, nes kartais profesorius savo kūrinius pervadindavo. Kiekviena iš „Geltono rimto“ kompozicijų yra tokio paties formato, identiško kolorito, bet nutapyta skirtingai. Šio ciklo darbai yra vieni iš mažiausių, sukurtų 7 dešimtmetyje. Ant priešingos sienos galite pamatyti vieną iš didžiausių kompozicijų, nutapytų panašiu metu.

„Ritmo ritmas“ yra vienas paveikiausių Varnelio kūrinių. Apie tokius ir panašius paveikslus muziejaus įkūrėjas yra sakęs, kad į juos nereiktų per ilgai užsižiūrėti. Kazys Varnelis dažnai kalbėdavo apie ritmo svarbą savo kūryboje: „Esu įsitikinęs, kad visas mūsų gyvenimas yra perdėm ritmingas, kad ritmas mūsų gyvenime vaidina didelį vaidmenį. Jis gali būti paslėptas, giliai jaučiamas, arba, kaip mano darbuose, ryškiai eksponuotas.“

Paveikslas sukurtas 1996-aisiais, profesoriui gyvenant Stokbridže, Masačusetso valstijoje JAV, ir jau galvojant apie grįžimą į tėvynę. Varnelis retai pasakodavo savo kūrinių atsiradimo istorijas, o šioji – simboliška, nes kompozicijoje pavaizduotas muziejaus įkūrėjo vaikystės namo stogas Alsėdžiuose, Žemaitijoje (šio regiono architektūrai būdingi ilgesni stogai palyginti su kitų regionų tipiškais pastatais). Galiausiai „Oho“ atsidūrė po Varnelio paskutinių namų-muziejaus Vilniuje stogu, nuolatinėje jo sukurtoje ekspozicijoje. Šį kūrinį galima vadinti ir Kazio Varnelio paveikslu-parašu, nes apvertus matyti, kad darbo porėmis yra raidės V formos.

Didžioji Kazio Varnelio kūrybos palikimo dalis yra saugoma jo įkurtame muziejuje Vilniuje, bet jo darbų galima aptikti ir kituose muziejuose bei privačiose kolekcijose Lietuvoje ir už jos ribų. Beje, kūriniai keliauja – iš vienų rankų pereina į kitas arba iš vienų valstybių iškeliauja į kitas. Čia eksponuojama raudona „Utopija Nr. 2“ nutapyta 1984 m., o „Utopija“, sukurta 1971 m., saugoma Čikagos šiuolaikinio meno muziejuje. Ji yra šiek tiek didesnio formato (214,6 × 171,5 cm). Muziejui šią kompoziciją 1979 m. yra padovanojęs mecenatas, norėjęs likti nežinomas. Beje, Čikagoje saugoma „Utopija“ yra geltona. Kartais Varnelis nutapydavo identiškas kompozicijas ant identiško ar beveik identiško formato drobių, skirdavosi tik koloritas (kaip „Utopijų“ atveju). Kartais kompozicijos būdavo gan skirtingos, bet autorius jas priskyrė tam pačiam ciklui. Grįžtant prie Varnelio palikimo pasaulyje… Jo darbų galima aptikti Guggenheimo muziejuje Niujorke, Nacionalinėje Vengrijos galerijoje Budapešte, Lietuvos meno pažinimo centre „Tartle“ Vilniuje, taip pat ir pas Kazį Varnelį jaunesnįjį.

Kazio Varnelio muziejaus ypatybė – netikėti seno ir naujo deriniai. Štai ir čia greta optinių kompozicijų matome senovinius baldus. Neorenesansinis ištraukiamas stalas ir kėdės pagaminti XX a. pradžioje, tikėtina, specialiai ką tik pastatytai vilai „Villa Virginia“. Ją pagal turtingų niujorkiečių Clarkeʼų užsakymą apie 1915 m. suprojektavo architektai Philipas Hissas ir Hobartas Weekesas. Vila atkartojo Toskanos regiono renesansinės architektūros bruožus, tad ir baldai atitiko bendrą stilistiką. Nuo pat amžiaus pradžios puošę rūmų valgomąjį 1978 m. jie su visu ansambliu tapo Varnelio nuosavybe, o 1998 m. buvo atvežti į Lietuvą ir papuošė naujai įsteigto muziejaus sales.

Tai vienas didžiausių eksponuojamų Varnelio paveikslų šio muziejaus salėse, pats didžiausias jo tapybos darbas taip pat saugomas mūsų muziejuje. Profesorius yra pasakojęs, kad kartais iš namų didelio formato paveikslus jam žmona padėdavo iškelti pro langus, nes pro duris jie nepralįsdavo. „Kubų ansamblis“ yra ir vienas paveikiausių kūrinių, žaidžiančių su žiūrovo sąmone: vienoje kompozicijoje galima aptikti statiką ir dinamiką, daug geometrinių figūrų, iškilias arba įdubusias formas ir net atrasti Dovydo žvaigždes. Kūrinys ne kartą rodytas parodose JAV.

Šis kūrinys buvo eksponuotas 2017 m. Nacionalinėje dailės galerijoje Kazio Varnelio gimimo 100-mečiui skirtoje parodoje. Kūrinys simboliškai tapo jos logotipu. Beje, parodą kuravo Kazys Varnelis jaunesnysis. Tai vienas iš paveikslų, kuriam dailininkas tikriausiai pats susikalė porėmį ir ant jo užtraukė drobę. Kartais (net ir žvelgiant į „Žinią“) sunku įsivaizduoti, kaip kruopščiai jis tai darė. 8 dešimtmetyje Varnelis pradėjo tapyti paveikslus, išeinančius iš tradicinių rėmų ribų. Tuo laiku paveikslai paprastai buvo jungiami iš dviejų, trijų ar net keturių segmentų. Dažniausiai tokie darbai buvo tapomi akrilu ant drobės, yra sukurtų ir ant medžio plokštės. Nuo 8 dešimtmečio Varnelio kompozicijos turi galią transformuoti erdves, kuriose jos yra eksponuojamos, ir kartais sudaro įspūdį, jog yra specialiai nutapytos konkrečioms muziejaus salėms, nors iš tiesų kūriniams tiesiog meistriškai parinkta vieta muziejaus ekspozicijoje. Dailininkas yra sakęs, kad savo 7–8 dešimtmečių paveiksluose jis bandęs jungti tapybą, skulptūrą ir architektūrą.