Aš esu vilnietis

Istorijų namai - Kosciuškos g. 3

1.

Berniukas vardu Vilnius, 6 metai
Labas, aš esu Vilnius. Taip taip, būtent – Vilnius. Ir gimiau aš Vilniuje, Vilniaus gimdymo namuose saulėtą rugpjūčio penktadienio popietę. Manęs laukė mama ir tėtis, mano vyresnis brolis ir seneliai. Mama sakė, kad aš buvau ramus kaip vilnijanti upė. Tai ir vardą man rinko, kad būtų tarytum raminanti srovės tėkmė, švelni vasaros popietė, tarytum tvirta gynybinė siena. Ir būtinai vardas turėjo būti lietuviškas ir simboliškas, kad niekas ateityje man keliaujant per pasaulį neabejotų mūsų tautos ateitimi. Na, ir pavadino. Man patinka mano vardas. Jau tuoj tuoj man sukaks septyneri metai, o Vilniaus miestui septyni šimtai. Įdomu, kas mūsų abiejų laukia ten, ateityje.

2.

Gabija Didžiokaitė, 28 metai

Gydytoja akušerė ginekologė, skautininkė, šaulė, visuomeninkė, savanorė.

Visada žavėjausi Lietuva ir jos žmonių genuose užkoduotu gebėjimu pavojaus akivaizdoje susivienyti ir išlikti. Juk lietuviai jau nuo senų senovės demonstravo savo atsidavimą Lietuvai ir vienybę sunkią akimirką. Surėmę pečius dėl bendro tikslo, mes esame labai galingi. Džiaugiuosi, kad turiu galimybę prisidėti prie šių vertybių perdavimo jaunajai lietuvių kartai. Neveltui mūsų Šventaragio tunto šūkis „Augame ir auginame!“. Judėti, veikti ir tobulėti – man nėra tušti žodžiai. Vilnius – mano namai ir vieta, kurioje aš visada rasiu jaukumą tiek naktiniame šiuolaikinių tiltų apšvietime, tiek gamta alsuojančiuose parkų kertėse.

3.

Stasys Urniežius (1956–2015)

Kunigaikštis Vildaugas, pedagogas, visuomenės ir kultūros veikėjas, pirmos atkurtos nepriklausomos Lietuvos Vilniaus miesto tarybos narys.

Vilniaus senamiestis – mūsų tautos pasididžiavimas. Ir ne tik mūsų tautos, juo didžiuojasi ir lenkai, ir baltarusiai, ir žydai, ir rusai, ir latviai, ir vokiečiai, ir karaimai... Tai pats didžiausias ir vertingiausias senamiestis Rytų Europoje. Viena iš sudėtingiausių ir skaudžiausių problemų Lietuvoje – Vilniaus senamiesčio sąmoningas naikinimas, kad ateinančios kartos nieko nežinotų apie mūsų protėvių darbus. Pats senamiestis negali apsiginti; ir žmonių, kurie jį statė, jau nėra gyvų. Bet yra žmonių, kurie išmano ir brangina mūsų miesto kultūros paveldą. Leiskite jiems kalbėti. Tegyvuoja Nepriklausoma Didžioji Lietuvos Kunigaikštystė, tegyvuoja amžinoji mūsų sostinė Vilnius! Tauta – mūsų namai! Valio vaikams, jaunimui ir Vilniui!

4.

Kazimieras Vasiliauskas (1922–2001)

Monsinjoras, 1942–1946 ir 1975–2001 m. gyvenęs Vilniuje.

Vieną vakarą sėdėdamas prie stalo savo bute Šv. Rapolo bažnyčios palėpėje, išgirdau keistą bruzdesį. Priėjau prie balkono ir pamačiau žmogų, desperatiškai įsikibusį į balkono kraštus. Atidariau balkoną, įsileidau jį į vidų. Atrodė toks sušalęs, sutrikęs, užkaičiau jam arbatos. Tai buvo varganas žmogus, gyvenęs tamsoje, vertęsis vagystėmis. Aprengiau jį, daviau pinigų ir užrašiau savo telefono numerį, pažadėjęs surasti darbą. Ir suradau. Darykite gera, visada darykite gera kitiems. Su šiuo nedideliu mano būstu susiję daug malonių prisiminimų, juk nuo jo prasidėjo ir iškilminga eisena link atgautos Katedros – visų mūsų šventovės.

5.

Ieva Stoškutė (1926–2007)

Gydytoja akušerė, nuo 1945 m. gyvenusi Vilniuje.

Žmogaus gyvybė yra stebuklas ir gražiausia dovana, – gera dirbant savo darbą būti nuolatine to liudininke. Naujagimių skyriuje su gimdyvėmis dirbu jau ilgą laiką. Pasitaiko įvairių gimdymų, įvairių situacijų, nes kiekviena moteris ir kiekvienas atvejis skirtingi. Bet kartu su kolegomis stengiamės visoms padėti, kad gimdymas būtų sklandus. Ir koks džiaugsmas apima matant motiną, glaudžiančią savo naujagimį prie krūtinės! Kiek ašarų, kiek pavargusių, ramių ir pakylėtų šypsenų matome savo skyriuose. Nors mano darbas nėra lengvas, po darbo valandų randu laiko ir kitai veiklai – šalia įvairių profesinių organizacijų, priklausau ir„Žalgirio“ sporto draugijai... kaip ir tūkstančiai kitų.

6.

„Žalgiris“

Vilniaus futbolo klubas.

Mūsų tikslas – pergalė ne tik dėl klubo ar miesto, bet ir dėl visos šalies garbės. Norėdami pasiekti šį tikslą, turime daug ir dažnai treniruotis. Treneris Benjaminas Zelkevičius, norėdamas pakelti mūsų motyvaciją, visaip paįvairina fizinio pasiruošimo užduotis. Būna, kad anksti ryte iš sporto draugijos bazės Antakalnyje, kurioje gyvename, mus atveža autobusu prie Gedimino kalno ir išlaipina. Tuomet mes užbėgame visa jėga į kalną ir lėtai nusileidžiame žemyn, vėl bėgame ir vėl leidžiamės... Ir taip keliolika kartų. Tokia mankšta stiprina ištvermę ir susikaupimą. Bėgdamas nesidairai, bet akies krašteliu vis tiek pamatai išnyrančią Vilniaus panoramą, ir tą pačią akimirką visi sunkumai pradingsta.

7.

Ričardas Kazlauskas (1927–2014)

Profesorius gamtininkas, televizijos laidų vedėjas, gimęs ir gyvenęs Vilniuje.

Mūsų kuklus trijų kambarių butas Justiniškėse visuomet knibždėte knibžda gyvybe. Čia prieglobstį rado daugiau nei 150 rūšių paukščių, daugiau nei 100 rūšių roplių ir apie 70 rūšių žinduolių. Jie visi gyvena laisvai, vaikšto, ropoja kur nori. Daugiausia gyvūnų į namus atkeliavo mano laidų apie gamtą žiūrovų dėka. Pats ilgą laiką kolekcionuoju drugius, surinkau jų per 100 000. Gali atrodyti, jog drugius tirti nesudėtinga: paimi tinkliuką ir prisigaudai drugių, o naktį prie stipraus žiburio jie patys suskrenda. Iš tikrųjų šitaip daugelio įdomių ir retų rūšių nesurinksi. Tenka juos auginti iš kiaušinių, ieškoti vikšrų ir lėliukių. Tik taip dirbant galima tikėtis, kad tiriamojo rajono drugiai bus kruopščiai surinkti.

8.

Ivanas Ipatjevičius Michailovas (1893–1993)

Ikonų tapytojas ir restauratorius, Vilniaus sentikių ikonų tapybos mokyklos pradininkas, nuo 1929 m. gyvenęs Vilniuje.

Kiekvienos ikonos tapymas reikalauja kruopštumo. Būna, kai tenka jas pardavinėti turguose, tapyti privatiems asmenims ar net mainyti į maistą, kai užsakymų būna mažiau. Bet matau prasmę savo darbe. O kažkada buvau liudininkas stebuklo, įvykusio nacių okupacijos metais traukiniu gabenant mano paties nutapytą didžiulę Švč. Mikalojaus Stebukladario ikoną. Dirbau prie jos ilgai, ir tai buvo svarbus man kūrinys. Tačiau po to, kas įvyko, ji įgavo dar didesnę reikšmę. Kaip ir visas mano tikėjimas. Važiuojantį iš Vilniaus į Baltarusiją vokiečių ešaloną subombardavo rusų lėktuvai. Visi vagonai buvo susprogdinti, išskyrus vieną – tą, kuriame buvo mano tapytoji Švč. Mikalojaus Stebukladario ikona.

9.

Ryšardas Bartoševičius (g. 1957) 

Transportininkas, gimęs ir gyvenantis Vilniuje.

Vilniaus autobusų parke dirbau garažo darbuotoju, maršrutinio autobuso vairuotoju, dirbtuvių meistru, dirbtuvių viršininko pavaduotoju, organizavau remonto dirbtuvių darbą, užsakinėjau detales. Kai vyko autobusų parko atnaujinimas, man teko važinėti su reikalais po SSRS respublikas ir bendrauti su kitų autobusų parkų atstovais. Mezgant ryšius pravertė mano kalbų mokėjimas: kalbu lenkų, lietuvių, čekų ir vokiečių kalbomis. Vilniaus autobusų parke dirbu iki šiandien. Vilnius yra Vilnius. Tai mieliausias miestas iš visų matytų – jo bažnyčios unikalios ir žmonės ypatingi.

10.

Alicija Laučienė (1934–2006) 

Vilniaus siuvimo gamybinio susivienijimo „Lelija“ siuvėja, gimusi ir gyvenusi Vilniuje.

Sako žmonės, kad esu ypatinga darbuotoja. Iš tiesų turiu daug įvairių apdovanojimų: ir medalį „Už darbo šaunumą“, ir „Darbo raudonosios vėliavos ordiną už aukštus rodiklius“, ir „Spalio revoliucijos ordiną“, esu gavusi „Lietuvos SSR respublikinę premiją už pasiekimus ir gamybos efektyvumą“; man buvo suteikti „Komunistinio darbo spartuolio“, „Kokybės žymūno“, „Auksarankio meistro“, „Nusipelniusio pramonės darbuotojo“ bei „Geriausios „Lelijos“ siuvėjos“ vardai, esu apdovanota socialistinio lenktyniavimo nugalėtojos ženklu. Geriausiai dirbu su vyriškais kostiumais, žinau kaip ir puikiai moku siūti atskiras kostiumo dalis, išmanau visas operacijas ir moku pasiūti tokį kostiumą, kad kristų ant vyro kaip nulietas.

11.

Grigorijus Tregubovas (1931/1932–2003)

Ekskavatorininkas, nuo 1947 m. gyvenęs Vilniuje.

Nors daug kas mano, kad vyrai kostiumų dėvėti nemėgsta, aš esu išimtis. Man jis būtinas ne tik per reikšmingus įvykius, tokius kaip vestuvės ar apdovanojimai. Su malonumu kostiumu puošiuosi ir keliaudamas į Tarybų rajono deputatų tarybą, nes esu išrinktas žmonių deputatų tarybos nariu. Savo akimis mačiau, kaip auga ir keičiasi Vilnius. Teko padirbėti ir daugiabučių rajonuose, ir pramoninėse miesto dalyse, net keičiant Vilnios vagos kryptį, kad galėtų plėstis „litovkų“ gamykla. Kai į Vilnių atvykau vos keturiolikos, negalvojau, kad gyvenimas susidėlios būtent taip. Tuo metu po Antrojo pasaulinio karo apgriautame mieste buvo paklausi statybininko profesija, todėl įsidarbinau ekskavatorininku.

12.

Ipolitas Užkurnys (1926–2004)

Tautodailininkas skulptorius.

Atstatinėjau po Antrojo pasaulinio karo sugriautus pastatus, nemažai dirbau ir statybininku, mūrininku. Bet visada jaučiau, kad turiu gyvenimo tikslą, kurį ne visi turi: visą laiką norėjau būti menininku. Tik visą laiką kažin kas tempė mano traukiamą vežimą atgal ir atgal, o aš iš visų jėgų traukiau į kalną ir nežinojau, ar man pasiseks. Viltis kažkur gilumoje šnibždėjo: eik ir eik neatsigręždamas, ir nepabūk visokių vaiduoklių nei pabaisų. Ir man pasisekė, ir Respublikinėje liaudies meno parodoje pateiktos mano skulptūrėlės gavo pagyrimų ir sėkmės! O kai buvau paklaustas, kur baigiau mokslus, atsakiau, kad mokslus baigiau pas Dievą.

13.

Kazimieras Sakovičius (1899–1944)

Žurnalistas, spaustuvininkas, Panerių žudynių metraštininkas.

Apie 8 valandą 20 minučių ryto ant plento šalia koplyčios pasirodė ilga pasmerktųjų eisena. Kai ji priartėjo prie pervažos, pamačiau, kad tai buvo vien moterys – ir pagyvenusios, ir jaunos, o kartu ir vaikeliai vežimėliuose. Vaikai gulėjo prispaudę rankutes prie krūtinių, kai kurie ramiai miegojo. Puikus oras, saulėta. Tuo metu miške jau viena po kitos aidėjo šūvių salvės. Šaudė ir moteris, ir vaikus, kurie nuo 7 valandos ryto dviem sunkvežimiais buvo vežami iš Lukiškių. Sunkus slegiantis jausmas neapleidžia nuo pat pirmos dienos, kai sužinojau, kas vyksta. O miestas regis dar ką tik buvo gyvas, ir net blogiausiame sapne nebūtum išvydęs to, ką aš dabar matau savomis akimis.

14.

Pranas Žižmaras (1907–1944)

Skautas, amžinai jaunas vilnietis.

Politinis ir kultūrinis gyvenimas verda net ir mūsų mylimose Vilniaus kavinėse, restoranuose, kabaretuose ir cukrainėse. Jerzy Chom-Chomskis leido sau kalbėti įžeidžiai apie lietuvius, todėl aš savo ruožtu leidau sau jam skelti antausį, kad žinotų, jog nepagarbiai apie lietuvius negalima kalbėti, ir numečiau jam pirštinę, kviesdamas į dvikovą. Salėje „Polonia“ mes susigrūmėme 1938 metų gegužės pirmąją. Pasiruošti dvikovai man padėjo lenkų karininkas Tadeušas Truškovskis. Kovojome iki trijų sužeidimų. Nors niekada kardais nekovojau, bet lietuvių garbę man pavyko apginti.

15.

Stanislavas Voronovičius (1885–?)

Konditeris, cukrainės savininkas.

Mano cukrainė įkurta Didžiojoje gatvėje, lietuvių Marijos ir Jurgių Šlapelių name, iš jų aš nuomojuosi erdvę. Gaminame ir parduodame įvairių formų ledinukus, šokoladą, šokoladinius saldainius ir proginius šokolado gaminius. Cukrainė yra patogioje miesto vietoje ir mėgstama žmonių. Rūpi, kad lankytojai galėtų išgerti skanios arbatos, kavos ir suvalgyti skanėstą, pailsindami kojas po darbų ar tiesiog jaukiai pabendrauti susitikę senus bičiulius sekmadienio popietę. Vienintelė bėda ta, kad labai pykstamės su nuomotojais Šlapeliais, ir mūsų konfliktai jau pasiekė teismą.

16.

Jurgis Šlapelis (1876–1941)

Gydytojas, kalbininkas, vertėjas, politikos ir visuomenės veikėjas, 1904–1941 m. gyvenęs Vilniuje.

Su lenkais dažnai pasipykstam, tiek su cukrainės nuomininkais, tiek su magistrate dirbančiais. Neseniai Vilniaus magistrate su vienu lenku susiginčijome dėl Vilniaus lietuviškumo, aš jam sakiau: eikim per miesto kiemus – kiekviename lietuviškai susikalbėsime. Ir susilažinom, ir ėjom, ir šnekinom žmones, ir mano tiesa buvo. Kiekviename kieme, į kurį užsukom, buvo galima rasti nors vieną, su kuriuo lietuviškai galima susikalbėti: vieni supranta, kiti savo tarpe lietuviškai kalba, tik nesiafišuoja. Kaip Vilniaus magistrato narys neseniai buvau pakviestas susitikti su Lenkijos prezidentu.

17.

Regina Šabad-Vainraich (1898–1974)

Botanikė, mokiusi dailės, gimusi Vilniuje ir iki 1940 m. gyvenusi jame.

Į oficialų Lenkijos prezidento priėmimą buvo pakviestas ir mano tėvas, garsus ir gerbiamas gydytojas Cemachas Šabadas. Namai, kuriuose aš užaugau, buvo kupini mano tėčio veiklos – pacientų, svečių, bendraminčių. Ne ką mažesnę jo įtaką jaučiau ir mieste, nes jis buvo mylimas ir gerbiamas visų, nepaisant kilmės, turto, tautybės ar religijos. Namai, kuriuos mes kuriame kartu su vyru – pašvęsti jidiš kalbai, žydų kultūrai ir mokslui, čia prasidėjo ir Žydų mokslo instituto (JIVO) veikla, kuria labai džiaugiuosi, – juk mokslas mūsų šeimoje visada buvo ir yra labai svarbus.

18.

Česlavas Falkovskis (1867–1969)

Dvasininkas, Stepono Batoro universiteto rektorius.

Mano įsitikinimu, mokslas turi vesti jaunimą ir mokslo darbuotojus aukštyn, formuoti gebėjimą matyti ir siekti aukštumų. Savo kadencijos metais turėjau garbės švęsti Vilniaus universiteto 350-ąsias metines. Kokios iškilmės vyko visus metus, kiek buvo joms ruoštasi! Ta proga buvo restauruoti universiteto pastatai, sukurtos naujos universiteto insignijos, o svarbiausia – net iš Paryžiaus pargabenti Joachimo Lelevelio palaikai, kad būtų iškilmingai perlaidoti Rasų kapinėse. Kokia ceremonija ir koks didelis įvykis tai buvo! Džiugu, kai mokslą švenčia ir dėstytojai, ir studentai, įsitraukdami į šventę tarp visų kitų studentiškų veiklų.

19.

Helena Tšebinska-Bodzinska (1905–1982)

Dailininkė, 1924–1940 m. gyvenusi Vilniuje.

Studentų veikla Stepono Batoro universiteto Dailės fakultete mane stipriai įtraukė. Nors man labai patinka tapyti ir lieju akvarelę, mano didysis pašaukimas yra tekstilė, o ypač – tradiciniai raštai. Dar viena smagi veikla, kurią neseniai atradau, tai lėlių kūrimas teatrui „Šopka“. Kokie smagūs būna vakarai „Šopkoje“, kiek daug studentų ir bendraminčių jie sutraukia! Patys gražiausi atsiminimai. Mes su kitais dailininkais gaminame pasirodymams lėles, rašytojai rašo tekstus, kuriuos vaidina, skaito ir improvizuoja aktoriai. Kiek prisijuokiam iš įvairių humoristinių komentarų, koks žmonių išradingumas tuose vakaruose pasireiškia! Smagu, kad Vilnius toks gyvas ir pilnas puikių vakarų.

20.

Vitoldas Hulevičius (1895–1941)

Poetas, literatūros kritikas, vertėjas ir leidėjas, pirmasis Vilniaus radiofono programų direktorius.

Vos tik pirmą kartą išvydęs Vilnių, jį įsimylėjau negrįžtamai. Man kiekvienas jo vingis ir linkis, kiekvienas bokštas ir akmuo jame nepakartojamas! Tokių debesų kaip Vilniuje aš niekada ir niekur nemačiau! Čia randu daug prasmingos veiklos. Be literatūrinių vakarų organizavimo, nuo 1925 metų dirbu ir Vilniaus radiofono programų direktoriumi. Neseniai į eterį išleidome vaidinimą pagal mano paties specialiai radijo teatrui parašytą pjesę „Kęstučio laidotuvės“. Įdomu gilintis į radijo teatrą ir per teorinę prizmę, mąstant apie garso ir vaizduotės ryšį; vadinu tai „vaizduotės teatru“.

21.

Pranciška Vežbicka (1897–1970)

Vienuolė bernardinė, 1919–1937 m. gyvenusi Vilniuje.

Vaizduotė ir vizualioji atmintis tapytojui reikalinga kaip oras. Nors ir neturiu dailininkės diplomo, mane su dar šešiais oficialiai diplomuotais dailininkais pakvietė, kad sukurtume Aušros Vartų Dievo Motinos paveikslo kopiją artėjančioms jos karūnavimo iškilmėms 1927 metų pavasarį. Kai profesorius Janas Rutkovskis surengė mūsų darbų apžiūrą, įsitempiau – mano kurtą darbą jis apžiūrėjo paskutinį. Atsisėdo ir kurį laiką neištarė nė žodžio, tik žvilgsniu lygino abu paveikslus: originalą ir mano sukurtą kopiją. Mano kopija buvo išrinkta tinkamiausia ir galėjau ją užbaigti! Esu dėkinga Dievui už išskirtinę dovaną – gebėjimą tapyti, o Vilniaus miestui – už suteiktą galimybę ją atskleisti.

22.

Juzefas Pilsudskis (1867–1933)

Lenkijos valstybės politinis veikėjas, Lenkijos maršalas (1926–1935).

Mylimas Vilniau, kalbėsiu prieš Jus kaip Lenkijos valstybės vadovas ir kaip vilnietis. Man šios dvejos pareigos neatskiriamos, ir drąsiai galiu pasakyti, kad nebūčiau Lenkijos valstybės vadovas, jeigu nebūčiau vilnietis. Nepaprasta valia pagoniškos Lietuvos didžiavyrių, kurie tuomet statė didžiulę valstybę nuo jūros iki jūros, iškėlė šiuos mūrus ir paklojo mūsų miesto kaip sostinės pamatus. Šiandien – didžio triumfo dieną, lenkų triumfo, kurį taip karštai čia visi susirinkusieji jaučia, – negaliu neištiesti rankos per mus skiriančią užkardą tiems, kurie tenai, Kaune, galbūt šiandien mūsų triumfo dieną laiko pralaimėjimo ir gedulo diena. Negaliu neištiesti rankos, kviesdamas santarvei ir meilei.

23.

Jonas Basanavičius (1851–1927)

Gydytojas, visuomenės ir politikos veikėjas, Vasario 16-os akto signataras.

Po to, kai 1921 metais balandžio 18 dieną lenkų valdžios atstovai: Juzefas Pilsudskis, valstybės viršininkas, ir Ponikovskis paėmė prie Lenkijos prijungtą Vilniaus kraštą valdyti, prasidėjo visa iškilmių eilia su puotomis, į kurias – regis, kaipo į Lietuvos šermenis – ir aš iš lenkų pusės nemenkos garbės sulaukiau būti pakviečiamas. Suprantama, kad dalyvauti negalėjau. Užtat manyje vis tvirčiau ėmė kirbėti mintis kartu su bendraminčiais tokiais neramiais Lietuvai ir Vilniui laikais dar daugiau daryti dėl lietuviškumo išsaugojimo Vilniuje. Ir tai jau ne pirmas kartas, kai teko ieškoti būdų, kaip išsaugoti tautiškumą.

24.

Petras Vileišis (1851–1926)

Inžinierius, pramonininkas, mecenatas, lietuvių tautinio atgimimo veikėjas, 1898–1908 m. gyvenęs Vilniuje, palaidotas Rasų kapinėse.

Grįžęs į Vilnių, dariau viską, kad šis miestas taptų kuo lietuviškesnis. Man rūpėjo mūsų tautos švietimas, gerovė ir laimė, tad pradėjau leisti pirmą lietuvių politikos, visuomenės ir literatūros dienraštį vilniečiams „Vilniaus žinios“, atidariau knygų spaustuvę ir lietuviškų knygų knygyną. Man norėjosi, kad kiekvienas lietuvis, kuris ieško šviesos, ją ir galėtų atrasti. Visą turtą, net ir savo naujai pastatytus rūmus Antakalnio gatvėje paaukojau lietuvybei gaivinti. O šiuos namus sukūrė žinomas Vilniaus architektas Augustas Kleinas, beje, suprojektavęs ir mano pažįstamo, nepatvirtinto Vilniaus burmistro, kur kas didesnio filantropo nei aš, tačiau lenkomano Juozapo Montvilos kolonijas.

25.

Juozapas Montvila (1850–1911)

Bankininkas, filantropas, į Vilnių atvykęs XIX a. 9 dešimtm., palaidotas Rasų kapinėse.

Žmonės dažnai skundžiasi, kad pasaulis jų atžvilgiu yra neteisingas: tačiau jei tiksliai palygintų tai, ką gero padarė patys ir ką gavo iš kitų, tikriausiai įsitikintų, kad galutiniu apskaičiavimu patys yra skolininkai. Su Dievo pagalba sukaupiau nemažą kapitalą, tad visomis išgalėmis prisidedu prie Vilniaus bendruomenės gerbūvio. Matydamas skurdą, nepriteklių ir tamsumą, stengiuosi padėti pakilti silpnesniems, suteikiu jiems galimybę tobulėti, tuo grįsdamas kelią į mūsų išsvajotą laisvę. Nesustabdo manęs ir sudėtingi iššūkiai – neseniai parėmiau paminklo Adomui Mickevičiui sukūrimą, nors valdžia tam ir prieštaravo. Gubernijos vadovybė savo poziciją aiškiai parodė tuo pačiu metu įamžindama paminklu Vilniaus generalgubernatoriaus Michailo Muravjovo atminimą.

26.

Nikolajus Čiaginas (1823–1909)

Akademikas, Vilniaus gubernijos ir Vilniaus stačiatikių vyskupijos architektas, 1859–1900 m. gyvenęs Vilniuje.

Dažną sekmadienį, gerdami arbatą su savo artimu bičiuliu generalgubernatoriumi Michailu Nikolajevičiumi Muravjovu, aptariame mūsų bendrą viziją šio nepaklusnaus Rusijos imperijos pakraščio miesto sutramdymui. Pirmiausia reikia pakeisti miesto veidą, kad palaužti jo dvasią. Ėmiausi daugelio projektų vienu metu, kad mieste nebekiltų abejonių, kas jo šeimininkai. Tarp pirmųjų mano, kaip gubernijos architekto darbų – Dievo Motinos Ėmimo į Dangų soboro – stačiatikių katedros ir religinio centro – atstatymas. Kol vyko didžiojo soboro statybos, 1865 metais Georgijevskojos aikštėje pagal mano projektą buvo pastatyta ir Aleksandro Neviškio koplyčia. Ja įamžinome 1863-1864 metų maišto malšinime žuvusių atminimą. Maišto, kurį jie vadina sukilimu.

27.

Šv. Rapolas Kalinauskas (1835–1907)

Vienintelis Vilniuje gimęs šventasis, kuris mirė Vadovicuose (Lenkijoje) ir kurio palaikai ilsisi Černos vienuolyno koplyčioje.

1863 metais stojau į sukilėlių gretas, kad galėčiau prisidėti prie šalies laisvės kovos. 1864 metais, naktį iš kovo 24 į 25 dieną buvau areštuotas. Tris mėnesius buvau uždarytas kalėjimu paverstame Dominikonų vienuolyne. Jutau, kad svarbiausia yra susidaryti griežtą dienotvarkę, kad išsaugočiau sveiką protą. Keldavausi penktą ryto, tada melsdavausi, po to mąstydavau. Pro langą klausydavausi tolumoje girdimų Šv. Mišių. Vėliau užsiimdavau linksniavimu, giedodavau, darydavau gimnastiką. Man buvo paskirta mirties bausmė, tik ji artimųjų dėka buvo pakeista į dešimtį metų katorgos Sibire. Sužinojau, kad buvo suimtas ir įkalintas drąsus bendražygis Kinkulkinas, prekiavęs knygomis ir dirbęs ryšininku.

28.

Ševelis Kinkulkinas (1822–1908)

Knygininkas, antikvaras, gimęs ir miręs Vilniuje.

Knygomis Vilniuje prekiavau ne vieną dešimtmetį, jomis prekiavo ir mano tėvas Šlomas. 1860 m. atidariau nedidelį knygyną, bet prekiauti gatvėje nenustojau. Stengiausi parūpinti visokiausių visoje Lenkijoje išleistų knygų, nuo naujausių leidinių iki antikvarinių retenybių. Per tiek metų, praleistų Vilniaus gatvėse, susipažinau su daugybe įvairių žmonių, su kai kuriais tapome artimais bičiuliais, kaip kad mano mylimas poetas Sirokomlė, kuris apie mane parašė ne vieną eilėraštį ir padėjo mano šeimai finansiškai, nors paties padėtis nebuvo pati geriausia.

29.

Helena Petronela Majevska (1828–1900)

Vilniaus teatro aktorė, publicisto leidėjo Adomo Kirkoro pirmoji žmona, poeto Vladislavo Sirokomlės mylimoji, 1843–1857 m. gyvenusi Vilniuje.

Šeštadienio vakarais mūsų bute susirinkdavo daug mano vyro Adomo bendražygių: poetų, rašytojų, publicistų. Audringi gyvi literatūriniai vakarai būdavo pilni pokalbių, diskusijų ir taurių skambėjimo. Daug kas atkreipdavo dėmesį į impozantišką svečią, mūsų krašte viena ryškiausių figūrų tituluojamą poetą Sirokomlę. Tarsi tekanti upė mane įtraukė jo visapusiškai kerinti asmenybė: išvaizda, švelnus humoras, poezijos paprastumas. Nekreipdami dėmesio į smerkiančias kalbas, abu leidomės nešami netikėtai užgimusių jausmų. Palikau įskaudintą vyrą, apleidau Vilnių, su Vladislavu susitikdavome Varšuvoje, Krokuvoje, Poznanėje... Dabar, kai jo jau nebėra, vis dažniau jį atrandu tarp jo eilėraščių herojų, o ypač viename gatvės poete...

30.

Ignacijus Krištalevičius (1787–1840)

Ekscentriškas keistuolis rimuotojas, gatvės poetas, palaidotas Bernardinų kapinėse.

Kai vynas liejasi, žodžiai sprogsta, žmonėms reikia balso, kad kalbėtų, žodžiai skirti būti išgirstì, uodai sutryptì kaip Vilniaus akmenys, nes niekas nenori būti nematomi, aš esu matomas, nes turiu akis. Jeigu kažkam nepatinka mano frakas ar kelnės per trumpos – įpilkite man ir sau dar vyno, ir rasim bendrą kalbą. Nes poezija yra gyvybė, ir aš gyvas ja. Sako man: gatvės poetas tu, aš sakau: vyno dar vieną, ir pasakysiu tau geriausią eilėraštį apie tave. O jeigu tu studentas, užsirašyk, kur gyvenu, galiu padėti tau su lotynų kalba, profesoriaus paskaitą galiu užrašyti, nes tu ne pirmas, kuris kreipiasi į mane. Medicina kaip poezija – mirtis visada šalia, ir tu tik stengiesi ją apgauti savo šypsena.

31.

Jozefas Frankas (1771–1842)

Gydytojas, Vilniaus universiteto Medicinos fakulteto profesorius, meno mecenatas, 1804–1823 m. gyvenęs Vilniuje.

Savo medicinos studentus dažnai ir po paskaitų pasikviečiu į namus. Diskutuojame, aptariame naujausius medicinos straipsnius, leidžiu naudotis savo namų biblioteka. Kiekvieną sekmadienį su žmona Kristina, nuostabaus soprano savininke, organizuojame susibūrimus, teatrališkus ir intelektualius vakarus, į svečius pasikviesdami literatus, inteligentus, bohemos atstovus, net kai kuriuos gabesnius studentus. Štai Naujųjų metų išvakarėse turėjome romėnišką vakarienę. Šakučių nebuvo ir valgėme pirštais. Gretimame kambaryje grojo pučiamieji instrumentai. Prie stalo patarnavo tarnai, perrengti romėnų belaisviais. Užvaldė tokia linksmybė, kad netgi gerta į Dioniso sveikatą. Prieš tokius teminius susibūrimus mėgstu užsukti į Fiorentinių galanterijos parduotuvę apsipirkti.

32.

Teklė Solovska-Fiorentini (1750–1829)

Pirklė, į Vilnių atvykusi 1794 m., palaidota Bernardinų kapinėse.

Fiorentinių galanterijos parduotuve pradėjau rūpintis nuo 1813 metų, kai mirė mano brangus vyras Pranciškus. Ji įsikūrusi Vilniaus širdyje – Pilies gatvėje. Čia siūlome įsigyti kvepalų, papuošalų, drabužių, aksesuarų, įdomesnių daiktų ar net graviūrų. Parduotuvė labai populiari tarp miestiečių. Mano namai yra tame pačiame pastate, kaip ir parduotuvė. Šalia – Šv. Jonų bažnyčia, į kurią dažnai užsuku. Ten su vyru 1798 metų gegužės 31 dieną pakrikštijome ir savo sūnų Antonijų. Bažnyčioje mačiau kabantį vaivadienės, Oginskienės portretą. Mudvi niekada nesusitikome, nes skirtingu laiku vaikščiojome tomis pačiomis gatvėmis, bet abi stengėmės, kad Vilniuje gyventi būtų gera.

33.

Jadvyga Teresė Zaluskytė-Oginskienė (1726–1793)

Didikė mecenatė, Vaikelio Jėzaus prieglaudos Vilniuje steigėja.

Negalėjau ramia širdimi pakelti to, kad LDK sostinėje Vilniuje yra daugelis įvairių fundacijų ir užrašymų, tačiau vaikams našlaičiams nėra jokio aprūpinimo ar prieglaudos. Todėl 1786 metais užrašiau mūrinį namą ir sklypą už Subačiaus vartų. Ten buvo įrengti nauji namai beglobiams vaikams. Karalius, sužinojęs apie mūsų darbus, parėmė namus, paskirdamas ten tvarkytis vienuoles šarites. Kai eidama gatve matau, kaip vaikai, turintys šeimas, laimingai žaidžia būreliais, man gera ant širdies, kad dabar ir našlaičiai gali turėti savo namus.

34.

Berniukas, vardu Leiba
Dažnai su kitais vaikais išeinam į gatvę pažaisti dreidlais. Dažniausiai einam penkiese, bet jeigu nerandam kaimynų, tada iš bėdos žaidžiam dviese. Iš pradžių į bendrą banką sudedam savo statymus. Aš visada turiu gerų daiktų, kartais net mamos keptą šviežią beigelį ar imberlachą – saldainį iš imbierų ir morkų. Kiti atsineša riešutų, monetų, sagučių ar gražių akmenukų. Daug kas žaidžia dreidlais per Chanuką. Mama sako, kad dėl to, jog žaidimas reiškia „didis stebuklas įvyko ten“. Iki dabar nešiojuosi alavinę sagutę, kurią laimėjau žaisdamas. Ji pagaminta alavo meistro, aš niekada jos nestatau, kad neprarasčiau.

35.

Jakobas Feltmanas (1747–1806)

Vilniuje gimęs ir miręs liuteronas, alavo liejikų dinastijos atstovas.

Ruošiuosi gauti alavo liejiko meistro vardą. Po ketverių metų mokslo tapau pameistriu, dar ketverius metus tobulinausi ir jau baigiau išdirbti metus ir šešias savaites pas savo meistrą. Beliko atlikti tris užduotis meistro vardui gauti: nulieti ąsotį ir dubenį, taip pat padaryti įgilintą praustuvą. Imu pavyzdį iš krikštatėvio architekto Kristupo Glaubico, kuris dirba daug ir nepriekaištingai. Krikštatėvis ne tik pastatus projektavo – jis nubraižė ir mūsų alavo liejikų cecho skrynutės, kurioje saugomi svarbiausi dokumentai ir pinigai, projektą. Tokias skrynutes turi ir kiti Vilniaus cechai bei brolijos.

36.

Neregys Jasinskis

Elgetų brolijos vyresnysis, 1722 m. išrinktas į šias pareigas.

Mūsų Elgetų brolija gyvuoja prie Šv. Jono bažnyčios, kur turime savo altorių. Kaip ir kitos brolijos, turime savo skrynelę, kurioje saugome pajamas. Su brolijos nariais renkamės į susirinkimus pas kurį nors miestietį. 1722 metais sausio 7 dieną brolijos susirinkimas vyko pas šikšnių Gabrielių Stiklių gatvėje. Po kalbų ir prieštaravimų buvau išrinktas brolijos vyresniuoju. Po visko buvome pakviesti į šiltą kambarį vaišėms, atsinešėme pusę gorčiaus vyno. Ilgai švęsti negalėjau, vis galvojau: dabar aš turėsiu užtikrinti, kad išrinkti botagininkai prižiūrėtų tvarką, išvaikytų apsimetėlius elgetas ir nubaustų nusikaltusius, o jei reikės, net uždarytų į Rotušės kalėjimą.

37.

Mykolas Tuteišis

Puodžius, atvykėlis iš Kėdainių, 1680 m. tapęs vilniečiu.

Vilniuje daug tokių atvykėlių kaip aš. Šiandien, 1680 metų lapkričio 29 dieną, šeštadienį, Vilniaus miesto Rotušėje vykstant Tarybos posėdžiui, dalyvaujant magistrato pareigūnams, daviau ištikimybės Vilniui priesaiką ir tapau miestiečiu. Kartu su manimi atsiklaupę ir iškėlę rankas priešais Nukryžiuotojo atvaizdą buvo dar 7 amatininkai: kailiadirbiai iš Minsko ir Tilžės, batsiuviai iš Vendeborgo ir iš Naročiaus, kubiliai iš Tauragės ir iš Gdansko, odminys iš Polocko.

38.

Andrius Vrublevskis

Atvykėlis, 1657–1671 m. dirbęs Vilniaus miesto budeliu.

Atvykau iš Krokuvos, gyvenu Subačiaus vartuose, uždirbu daugiau nei burmistras. Dar gaunu papildomai už kankinimus, bausmės vykdymą, dvėselienos išvežimą; magistratas aprūpina medžiaga tarnybos rūbams, kurie visada būna raudonos, žalios ir geltonos spalvos; švenčių progomis gaunu dovanų. Turiu kelis pakočius, kurie man padeda atlikti bausmes ir egzekucijas. Neturiu ypatingų įrankių, tik reples kūnui plėšyti, kablius, kalaviją ir kirvį. Dirbu atsakingai. Vykdydamas bausmę pernelyg daug negalvoju, susikaupiu, palinkiu amžino poilsio ir kertu. Jų laikas čia jau suskaičiuotas, aš tik atlieku pareigą, tačiau mano tarnyba verčia visus manęs šalintis, ir aš jaučiuosi vienišas, atstumtas.

39.

Kotryna Koženevska-Gierkė

Vilniaus laikrodininko Jokūbo Gierkės (XVI a. pab. – 1666 m.) žmona.

Kiekvieną kartą, kai prie Rotušės pamatau budelį apstojusią minią, tyliai pamąstau, kokia ilga ir slegianti to vargšo nusidėjėlio paskutinė minutė. O mūsų namuose laikrodžių rodyklės neša sėkmę. Mano vyras gamina nedidukus nešiojamus, stalinius ir net astronominius laikrodžius pasiturintiems miestiečiams, bajorams ir didikams, nes laiką skaičiuoti gali sau leisti tik turtingieji. Savo kūrinius mano vyras pažymi asmeniniu ženklu, dažniausiai inicialais „J.G.“ su prierašu „Vilnensis“ (nes yra vilnietis). Pelningas vyro amatas užtikrino mums padorų gyvenimą mūriniame name priešais Šv. Dvasios cerkvę, iš kur pro langus matau, kaip traukia į pamaldas Švč. Trejybės bažnyčioje unitai, o tarp jų eina ir jo malonybės pono burmistro Ignoto Dubavičiaus šeima.

40.

Ignotas Dubavičius (?–1641)

Metinis Vilniaus miesto tarėjas ir metinis burmistras, stačiatikis, vėliau graikų katalikas.

Mes – 12 burmistrų, 24 tarėjai, suolininkai ir raštininkai – sudarome magistratą, o mūsų magdeburginio miesto galva yra jo malonybė ponas vaitas. Kartu su vaitu dalijamės aukščiausia valdžia. Sesijose, kurias mes patys ir sušaukiame, kartu sprendžiame svarbiausius klausimus. Atsakomybė didelė, ir darbo burmistrui daug. Bet ir titulas, neslėpsiu, didelis įvertinimas – burmistrais gali tapti tik patys garbingiausi miestiečiai. Didžiuojuosi ir savo sūnumis. Abu jie bazilijonų vienuoliai, vienas net archimandritas – vienuolyno vyresnysis (kaip ir garsusis Juozapas Kuncevičius, stebinęs vilniečius savo ypatingomis galiomis).

41.

Šventasis Juozapatas Kuncevičius (apie 1580–1623)

Vilniaus bazilijonų vienuolyno vyresnysis, Vilniuje gyvenęs (1596–1617) stačiatikis, vėliau graikų katalikas.

Švč. Trejybės bažnyčios šventoriuje naktimis pasirodydavo šmėkla. Dejuodavo, žvangindavo grandines ir gąsdindavo miestiečius. Vieną naktį nuėjau į bažnyčią ir po vidurnakčio pradėjau melstis. Pasigirdo triukšmas ir pamačiau ją... iškreiptu veidu ir ugninėmis akimis. Paėmiau taurę su Švenčiausiuoju Sakramentu, degančią žvakę ir pradėjau šmėklą žegnoti, kol ji staugė, raivėsi ir klykė. Tuomet šventoriaus žemė prasivėrė, ir ji dingo. Pasidarė tylu. Kitą rytą žmonės iškasė nuodijimais ir paleistuvystėmis kaltintos moters kūną. Jį nuvežėme už miesto ir palaidojome, o ant kapo uždėjome sunkų akmeninį kryžių. Nuo to laiko niekas nebesivaidena. Padėjau vilniečiams. Šiuos gebėjimus neabejotinai padėjo atverti gilus tikėjimas ir tėvų jėzuitų duotos gyvenimo pamokos.

42.

Mikalojus Lancicijus (1574–1653)

Vienas žinomiausių visų laikų Lietuvos jėzuitų, dvasingumo mokytojas, istorikas, Lietuvos jėzuitų provincijolas.

Mokiausi jėzuitų mokykloje, o po to įstojau ir į jėzuitų bendruomenę. Esu girdėjęs, kad kai kurie žmonės mane laiko šventuoju, tačiau žinau, kad oficialiai šventuoju niekada netapsiu. Vilnių palikau, tačiau šis miestas visada liko su manimi. Apie jį man primena varinė plokštelė, kurią visur vežiojuosi su savimi. Joje išraižytas mano mylimo Vilniaus atvaizdas, kuriame matyti mano klaidatikystės metais lankyta kalvinų mokykla. Ją regėdamas, kaskart dėkoju begaliniam Dievo gerumui, kuris mane patraukė į Jėzaus draugiją; joje jau tiek metų gyvenu tarp Dievo vaikų! 

43.

Kornelijus Vinholdas II arba Jaunesnysis (1600–1638)

Vilniuje gimęs ir miręs pirklys evangelikas reformatas.

Mano vestuvės su mylimąja Kotryna, jo malonybės pono burmistro Jokūbo Gibelio dukra, įvyko ne iš karto. Ją merginau ilgai, per laiškus pusbroliui prašydavau perduoti nuo manęs gilų nusilenkimą ir kuo uoliausiai išreikšti mano nuoširdžiausią pasitarnavimą bei siekimą jos malonės ir draugystės. O pasitaikius tinkamam laikui ir progai, prašiau nepamiršti Jos Malonybei perduoti mano apkabinimą su pabučiavimu. Po metų mane pasiekė nerami žinia, kad Kotrynos rankos siekia ir kitas vyras. Tačiau man pavyko jos širdį užkariauti, ir 1622 metais įvyko mūsų tuoktuvės! Apsigyvenome dviejų aukštų name Pilies gatvėje. Esu laimingas, nors ir neužimdamas aukštų ir garbingų pareigų, mat nesu prisiekęs Vilniaus miestui.

44.

Stanislovas Sabina (?–1589)

Vilniaus vaitas (1582–1589), medicinos daktaras, didikas.

Esu valdovo vietininkas Vilniaus mieste – jo paskirtas vaitas. „Bonis honori, malis terori“ – geriesiems garbė, blogiesiems prievarta. Toks yra mano kaip teisingumo atstovo principas. Dabar daugiausia vargo kyla dėl 1582 metais įvesto naujojo Grigaliaus kalendoriaus. Vilniaus miesto stačiatikiai atsisako jo laikytis ir kelia sumaištį, dirbdami katalikams šventinėmis dienomis. Tačiau toks yra Popiežiaus ir mūsų Karaliaus Stepono nurodymas, ir jo privaloma laikytis, todėl baudžiame visus, kurie nesilaiko naujojo kalendoriaus. Pirmą kartą baudžiame 10 grivinų bauda, o jeigu nepaklūsta pakartotinai – konfiskuojame turtą.

45.

Lukas Mamoničius (?–1606)

Pirklys, spaustuvės savininkas (1582–1601), stačiatikis, vėliau graikų katalikas.

Jau kelerius metus vyksta sąmyšis dėl naujojo Grigališkojo kalendoriaus įvedimo. Mus, visus stačiatikius, tai vargina, bet kartu su broliu Kuzma stengiamės, kad tai nepaveiktų mūsų spaustuvės, esančios Didžiojoje gatvėje, veiklos. Mūsų stačiatikių bažnyčiai ir mokyklai skirtas knygas spausdiname bažnytine slavų, graikų, rusų kalbomis. Spaudos darbais rūpinasi Kuzma, aš, remdamasis savo pažintimis, parūpinu užsakymų. Įgijome didžiojo kanclerio Leono Sapiegos pasitikėjimą ir gavome leidimą spausdinti net Lietuvos Statutą. Tokiu būdu ateiname pagalbon kiekvienam piliečiui ir tarnaujame valstybės gerovei, užtikrindami lengvesnį kelią teisei pažinti. Anksčiau garbusis kancleris buvo stačiatikis, paskui – kalvinas, o dabar katalikas, aktyvus šv. karalaičio Kazimiero garbintojas.

46.

Šventasis  Kazimieras (1458–1484)

Karalaitis, Lietuvos didžiojo kunigaikščio ir Lenkijos karaliaus Kazimiero sūnus, katalikas.

Ramybės pas mane ieško daug žmonių. Niekada negyvenau Vilniuje ilgesnį laiką, atvykdavau čia paviešėti, bet taip jau buvo lemta, kad amžiams čia atgulė mano kūnas. Žemiškajame gyvenime, kol turėjau kūną ir sielą, buvau Lenkijos karaliaus ir Lietuvos didžiojo kunigaikščio Kazimiero sūnus. O po mirties įgijau naujų galių: mirusią vilnietę mergaitę grąžinau gyvenimui, kuomet tėvai, atnešę jos kūną prie mano kapo, ašaromis ir raudomis, šauksmais ir maldomis prašė mano pagalbos. Dabar iš dangiškosios karalystės kasdien klausau visų liūdinčių ir kenčiančių vilniečių, ateinančių pas mane į Vilniaus katedrą.

47.

Motiejus I Vilnietis

Vilniaus vyskupas (1422–1453),  Ponų Tarybos narys, vokiečių kilmės miestietis, Livonijos vokiečio sūnus.

Per ilgus savo vyskupavimo metus Vilniuje buvau svarbių įvykių liudininku ir dalyviu: įsteigiau pirmą broliją miestiečiams Šv. Jono bažnyčioje, rūpinausi kapitulos pertvarkymu, o 1440 metais savo ganytojišką palaiminimą suteikiau vos 13 metų sulaukusiam karaliaus Jogailos sūnui Kazimierui, kurį Lietuvos ponai išrinko ir vainikavo Lietuvos didžiuoju kunigaikščiu. Mano katedroje ankstų rytą jam uždėjo perlais ir brangakmeniais puoštą kunigaikštišką kepurę ir apsiautė prabangia mantija. O juk dar prieš keliolika metų laiminau jo tėvų Jogailos ir Sofijos santuoką, dėkingas būdamas, kad vyskupo pareigos gali suteikti man tokią garbę.

48.

Dorotėja

Vilniečio Motiejaus žmona, miestietė, katalikė.

Vyskupas Motiejus neseniai pašventino naujai atstatytą mūrinę brolių pranciškonų bažnyčią, stovinčią prie kelio, vedančio į Trakus. Broliai pranciškonai atviri ir malonūs, nors ne kartą su jais mūsų protėviai pasielgė žiauriai ir negailestingai. Su vyru valaku Motiejumi rūpindamiesi savo sielos išganymu, 1422 Viešpaties metais užrašėme mums brangiai bažnyčiai ir pranciškonų vienuolynui dalį savo turto – pievą prie Nemiežos upės. Džiaugiamės, matydami atkuriamą ir augantį miestą ir viliamės, kad priešų antpuoliai jame nebepasikartos.

49.

Maldis

Kreivojo miesto gyventojas, karys pagonis.

Šiemet, 1390 metų rudenį, mus aplankė didžiulė nelaimė: vokiečių ordino kariuomenė su daugybe samdinių užpuolė mūsų miestą. Jau ne pirmą kartą teko jį nuožmiai ginti ir atlaikyti bombardų, laidynių ir katapultų atakas. Mes drąsiai ir narsiai kovojome už savo žemes ir manau, kad tikrai būtume apgynę, jei ne parsidavėliai, išdavę mus priešui. Tuo pasinaudoję kryžiuočiai sudegino ne tik medinę pilį, bet ir visą prie jos išsidėsčiusį miestą. Dievai priėmė mūsų aukas, ir pagrindinė valdovo pilis, nors ir buvo apgulta 5 savaites, priešo liko nepaimta.

50.

Brolis Bertoldas

Lietuvos didžiojo kunigaikščio Gedimino raštininkas, pranciškonas.

Jau kurį laiką gyvenu Vilniuje, mieste su medine pilimi ant kalno, tarnauju pas čionykštį kunigaikštį Gediminą. Kartu su manimi raštininku dirba ir kitas brolis, Henrikas. Gyvename pranciškonų namuose, lankome savo bažnyčią. Dažnai susitinkame dominikoną Mikalojų, Gedimino patarėją. Rašome valdovo laiškus, sutarčių tekstus. Neseniai patekom į didelę kunigaikščio nemalonę – buvome apkaltinti neteisingai supratę ir paskleidę žinią apie jo ketinimą krikštytis. Bet juk valdovo pasakyti žodžiai, kad jis „nori būti paklusnumo sūnus ir atsiduoti Šventos Motinos bažnyčios globai“, ir reiškia ne ką nors kita, o tik norą krikštytis.