Bastėjos atsiradimas susijęs su Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės karais su Rusija ir Švedija dėl Livonijos. 1503–1522 metais gynybiniai mūrai apjuosė Vilnių, bet ramybės laikotarpis buvo neilgas. XVI a. antroje pusėje Rusijos caras Ivanas Rūstusis pradėjo veržtis prie Baltijos uostų, valdomų Livonijos ordino. Miestui reikėjo statytis papildomus įtvirtinimus. Vilniuje įkurtose liejyklose buvo skubiai liedinamos naujos patrankos. Sunkioji artilerija buvo grėsmingas ginklas prieš įprastinius mūrus. XV–XVI amžiuje Italijoje ir Vokietijoje buvo statomi specialūs išsikišę mūriniai forpostai, iš kurių gynėjai apšaudydavo didelę teritoriją, neleisdami priešui priartėti prie miesto sienų. Šiuos statinius vadino bastionais arba bastėjomis. Bastėja buvo skirta artilerijos ugnimi vėduokle apšaudyti kuo didesnį plotą priešais miesto įtvirtinimus. Bastėjos buvo statomos tose vietose, kur grėsė didžiausias priešo užpuolimo pavojus. Jos sudarydavo pasagos formos išsikišimą, sujungtą su gynybiniais mūrais, kuris apsaugodavo miesto gynėjus nuo užpuolikų šūvių, neleisdavo priartėti prie sienų. Vilniaus miesto bastėja – unikalus karinės architektūros paminklas. Ji sumūryta iš raudonų ir gelsvų plytų. Tai ypatingas statinys, demonstruojantis karo inžinierių išmonę ir sugebėjimą prisitaikyti prie laikmečio karinės technikos galimybių. Žemės įtvirtinimų – aukštų pylimų nepramušdavo jokia artilerija. Pylimus apmūrijus galima buvo pastatyti tuometiniais ginklais nesugriaunamą gynybinį pastatą, atlaikantį stiprią artilerijos apgultį. Siekiant geriau apsaugoti Vilniaus gyventojus nuo kylančių grėsmių buvo sustiprinta gynybinė siena ir pastatyta bastėja. Tiksliai nėra žinoma Vilniaus bastėjos pastatymo data. 1627 metais rugpjūčio 9 dieną Vilniaus vaivados pasiųstas Jonas Jundzila ir kiti vaivadijos atstovai pasirašė miesto mūrų apžiūros aktą, kuriame nurodyta, kad sienas prie Subačiaus vartų ir miesto arsenalo reikia taisyti. Tai ankstyviausias žinomas bastėjos paminėjimas, liudijantis, kad ji galėjo būti pastatyta tarp 1560 ir 1610 metų. Bastėja buvo ne tik fortifikacinis statinys, bet taip pat miesto ginklų ir parako arsenalas, vadinamasis „Vilniaus ceikhauzas“. Vilniaus bastėjos konstrukcija rodo, kad ją statė karo inžinieriai. Bet šaltiniai nutyli šio unikalaus statinio autorių. Pastatas yra vėlyvojo renesanso epochos architektūros kūrinys. Šiuo laikotarpiu čia galėjo dirbti žinomi didžiojo kunigaikščio dvare tarnavę karinių fortifikacijų specialistai. Tai olandas Jobas Breitfusas, Žygimanto Senojo ir Žygimanto Augusto dvaro inžinierius, architektas, pilininkas, Vilniuje dirbęs 1551–1574 metais, ir vokietis Vilhelmas Polis, dailidė, architektas, akmentašys, Vilniaus pinigų kalyklos nuomotojas, Vilniaus pilies arsenalo prižiūrėtojas (ceikvartas), atvykęs iš Elbingo apie 1611 metus ir miręs Vilniuje 1649 metais. Kadangi bastėja buvo viešas municipalinis projektas tikėtina, kad prie jos statybos galėjo prisidėti ir Vilniaus mūrininkų ir dailidžių cechas bei cechui nepavaldūs laisvieji amatininkai, daugiausia italai ir vokiečiai. Šis karinis statinys greičiausiai buvo statomas ne vienerius metus. Bastėjos apginklavimu ir remontu rūpinosi magistratas. Deja, neišliko žinių, ar kada nors bastėjos gynybinės funkcijos buvo išbandytos tikrame mūšyje. XVIII amžiaus pabaigoje bastėją juosiantis griovys jau buvo užpiltas miestiečių šiukšlėmis, o bokštas vos matėsi. Praradusi strateginę reikšmę bastėja atiteko prie Misionierių bažnyčios pastatytai Vaikelio Jėzaus našlaičių ir pamestinukų prieglaudai. XX a. pradžioje Pranciškus Valickis ir Vaclovas Michnevičius pradėjo pirmuosius bastėjos architektūrinius tyrimus. 1965–1970 metais bastėja buvo atkasta, ją tyrinėjo archeologė Irena Jučienė ir architektas Žibartas Simonavičius. 1987 metais bastėjoje įkurtas Lietuvos nacionalinio muziejaus filialas – Ginklų muziejus. Po naujai atliktos restauracijos bastėja vėl atverta lankytojams 2014 metais.

Bastėją sudaro trys dalys: bokštas, koridorius-tunelis ir kazematai. Bokštas buvo įspraustas į gynybinę sieną. Bastėjos bokštas yra stačiakampio plano, be rūsių, pastatytas ant arkinių pamatų, atremtų į mūrinius stulpus. Koks buvo bokšto aukštis, nežinoma. Galbūt jis buvo aukštesnis negu dabar. Stogas buvo dengtas olandiškomis čerpėmis. Bokšto sienos yra 1,8 m storio, mūrytos iš plytų, netinkuotos. Į bokštą buvo patenkama pro dabar antrame aukšte esančius vartus, prie kurių buvo pristatoma nuolaidi rampa, kuria buvo užtempiamos patrankos. Iš bokšto nebuvo išėjimo ant viršutinės terasos. Dabartinis įėjimas į bokštą iš apačios pro arkinį pamatą neautentiškas. Aukštai pakeltas įėjimas būdingas Lietuvos gynybiniams statiniams. Tokia konstrukcija padėjo bastėjos gynėjams laikyti apgultį statinio viduje.

Iš bokšto į požeminius kazematus veda 48 m ilgio, 2,8 m pločio ir 3,5 m aukščio įspūdingas tunelis. Juo į bokštą atvežtos patrankos būdavo ridenamos žemyn. Tunelis buvo iš dalies iškastas ir išmūrytas kalne, dengtas cilindriniu 65 cm storio skliautu. Apmūrytas tunelis buvo užpiltas smėliu. 8 metrų tunelio nuolydis gana staigiai leidžiasi žemyn. Dvi nuožulnos ir laipteliai buvo išmūryti vėliau, pritaikant pastatą muziejui. Tunelio viduryje matome angą (1,20 cm) dabar naudojamą ventiliacijai. Kadaise pro čia būdavo paduodamas parakas, sviediniai ir amunicija iš bastėjos sandėlių apačioje.

Pagrindinė bastėjos dalis – kazematai – tai po žeme išmūryta pasagos formos patrankų patalpa. Kazematų puslankis juosia 3–4 m aukščio kalvą, dar paaukštintą smėliu kokiais 4 ar 5 metrais. Pietinėje bastėjos pusėje kalva natūrali, o iš šiaurės statytojams teko pilti daug smėlio, kad suformuotų tolygų puslankį. Iš išorės fasadas siekia 8 metrus aukščio, mūrytas gotikiniu rišimu iš raudonų ir gelsvų plytų, netinkuotas, nuožulnus. Sienos plonėja, jų storis grindų aukštyje – 3,5 m, viršuje – 1,2 m. Pamatai mūryti iš didelių lauko riedulių. Vidinė siena yra 2,5 m storio, vertikali. Skliautai cilindriniai, jų viršus slėpėsi kalno grunte ir nuo drėgmės buvo apsaugotas iki metro storio hidroizoliaciniu suplūkto molio sluoksniu. Erdvi patrankų patalpa yra 110 m ilgio, 4 m pločio ir 5 m aukščio.

Bastėjos išorinėje sienoje buvo įrengta 11 šaudymo angų ir dar po vieną angą šoninėse kurtinose. Kiekvienos angos plotis 3 m, aukštis 2,3 m, gylis 1,75 m. Šaudymo angos turi ventiliacinius kanalus dūmams. Įlaidos sienoje prie šaudymo angų buvo skirtos medinėms sklendėms, kurias nuleidus, angos būdavo uždaromos. Kadangi kazematuose buvo laikomas parakas, patalpos apšvietimui virš šaudymo angų padaryta 11 švieslangių. Abiejose pasagos pusėse išorinėje sienoje buvo po židinį. Židiniai buvo reikalingi patrankoms uždegti. Vidinėje sienoje buvo dvidešimt nišų parakui, salietrai, druskai, malkoms ir kitoms medžiagoms laikyti. Bastėjos viduje neabejotinai turėjo būti ir vandens šaltinis.

Prie pasagos galų pristatytos galingos kurtinos. Kurtinos saugojo bastėjos pasagą iš šonų. Šios mūrinės sienos- tai antrasis gynybinis ruožas. Kurtinose buvo po vieną šaudymo angą. Nuo kurtinų į šalis, lygiagrečiai miesto sienai, buvo išmūrytos antrojo gynybinio ruožo mūrinės sienos, saugojusios kelią į terasą. Šlaito erozija prie kairiosios kurtinos nebeleidžia nustatyti, kaip šioje pusėje gynybinė miesto siena jungėsi su kurtinos mūrais. Patrankas ant terasos veždavo pro Subačiaus vartus ir užtempdavo dešiniosios kurtinos pylimu.

Užversta miesto šiukšlėmis, užstatyta pastatais, bastėja apaugo paslaptingomis legendomis. XIX a. žinios apie tikrąją statinio paskirtį jau buvo pamirštos, minimi tik požemiai Bokšto gatvėje. Tuo metu gimė legenda apie Bokšto gatvės požemiuose gyvenantį Vilniaus baziliską. Seniai, labai seniai Neries ir Vilnios krantuose dunksojo kaimelis. Viskas čia buvo paprasta: ir gyvenimas, ir meilė, ir net pati mirtis. Bet turbūt ramieji Neries ir Vilnios krantų gyventojai surūstino savo geruosius dievus. Gal šventosios ugnies neišsaugojo, ir ji užgeso, o gal per maža aukų dievams aukojo, o gal skaisčioji mergelė savo nekaltybės pažadų neištesėjo... Gana to, kad surūstinti dievai baisią nelaimę atsiuntė. Netoli Vilnios kranto, stataus kalnelio urve, nežinia iš kur atsirado negirdėta neregėta baisybė – baziliskas. Jo pavidalo niekas apsakyti negalėjo, nes kiekvieną, kuris tik išdrįsdavo prie urvo prisiartinti, slibinas savo žvilgsniu užmušdavo ir surydavo. Tamsią naktį, kai danguje nė vienos žvaigždės nebuvo matyti, urvo angoje du melsvi žiburėliai mirgėdavo. Tai bazilisko akys. Jis iškišdavo galvą pro urvo angą ir savo mirtinu žvilgsniu aukos ieškodavo. Susidūręs su tos baisybės žvilgsniu, žmogus nutirpdavo ir krisdavo kaip perkūno trenktas. Tada baziliskas savo auką prarydavo. Jam vis viena, ar senas, ar kūdikis, bet vis dėlto labiausiai tykojo skaisčiųjų mergelių. Neapsakomas liūdesys ir baimė apėmė kaimelį. Nedidelėje aikštelėje po šimtamečiu ąžuolu susirinko žili vaidilos ir vyresnieji pasitarti. Ieškota būdų, kaip galima būtų nudėti baisųjį siaubūną ir išsigelbėti nuo nelaimės. Viską girdėjo skaistus jaunikaitis, kuris buvo pamilęs gražiąją Uogelę, jaunutę kaip rūtos daigelis, skaistutę kaip gegužės aušrelė. Ir kai nuliūdę apylinkės gyventojai iš niekur nesitikėjo pagalbos, jaunikaičiui atėjo drąsi mintis nudėti baisųjį siaubūną. Girdėjo ne kartą, kad tolimuose kraštuose esama gražiai nudailintų metalinių plokštelių, kuriose atsimuša kiekvienas prieš ją stovįs daiktas. Tokioje plokštelėje žmogus mato save geriau nei stovinčiame tyrame vandenyje. Svetimšaliai tokias plokšteles veidrodžiais vadina. Jaunikaitis ryžosi žūtbūt tokią plokštelę įsigyti. Atsisveikinęs su brangiąja Uogele, leidosi į kelionę. Sunki ir pavojinga buvo jo kelionė, tačiau įveikęs visas kliūtis jaunikaitis grįžo namo su įgyta brangenybe. Galiausiai atėjo skirta diena sumanymui vykdyti. Jaunikaitis, paėmęs veidrodį, vyko prie urvo. Kelias nuo Vilnios vis ėjo į kalną, apaugęs krūmokšniais ir nusėtas akmenimis. Greit užuodė sieros ir puvenų kvapą ir suklupo ant kažkokio apskrito daikto, kuris jam iš po kojų išsirito. Tai buvo lietaus nuplauta, saulės išbaltinta žmogaus kaukolė. Suprato jaunikaitis, kad jau arti tikslas, ir lėtai, bet atsargiai ėmė artintis prie urvo. Čia jaunikaitis nugirdo keistą garsą, panašų į verdančio vandens kunkuliavimą. Sustojo ir žvilgtelėjo iš už didžiulio akmens, ir tai, ką pastebėjo, buvo taip baisu, kad drąsuolis vos nesuriko iš baimės ir veidrodžio iš rankų vos neišmetė. Juodoje urvo angoje gulėjo baisybė rupūžės galva, plačiais nasrais, iš kurių kyšojo didelės, riestos iltys. Jis buvo tamsiai žalias, panašus į didelį driežą. Užpakalinė bazilisko kūno dalis nyko urvo tamsumoje, o po ištiestomis pirmutinėmis letenomis gulėjo baisiausiai sukruvintas ir apdraskytas jaunos merginos kūnas. Siaubūnas miegojo; stori subrinkę vokai dengė jo baisias akis. Šnirpšlės išsipūsdavo ir garsiu kriokimu mėtė dvokiančių dūmų kamuolius, kurie sieros kvapu teršė orą. Baziliskas, matyt, pajuto netoli esant gyvą būtybę, sujudėjo, išsitempė ir pakėlė blakstienas, iš po kurių žybtelėjo baisios akys. Drąsus jaunikaitis laukė tos valandėlės ir, laikydamas prieš save veidrodį, ūmai iššoko iš uolos, už kurios buvo pasislėpęs. Siaubūnas labai nustebo ir valandėlę nejudėjo, bet bematant pasistiepė ant pirmųjų kojų ir įbedė savo žvilgsnį į veidrodį. Ir tuojau baisiai sustaugė. Siaubūnas pasiraivė, išsitiesė ir, šokęs šuolį į jaunikaitį, krito ant žemės. Po valandėlės iš nasrų pasipylė dvokiančios dervos srovė. Siaubūnas buvo nebegyvas. Jį užmušė jo paties žvilgsnis, kurį pamatė veidrodyje. Jaunikaitis nusitvėrė ragą, ir kvapiame ryto ore pasigirdo džiaugsmingas pergalės garsas. Visi sukruto. Pamatė Uogelę paukščio greičiu lekiančią į kalną, kur gyveno baziliskas. Kartu su ja minia grįžo atgal, nešdama ant rankų šaunų savo išgelbėtoją ir džiaugsmingais šūkiais girdama jo drąsą, pasiaukojimą ir sumanumą. Viršukalnyje, netoli urvo, kuriame gyveno siaubūnas, buvo pastatytas akmeninis keturkampis bokštas jaunikaičio garbei, o šiandien pro tą kalną Vilniuje eina Bokšto gatvė.

Prie šaudymo angų buvo išrikiuotos patrankos. Pirmosios patrankos į Lietuvą buvo atvežtos iš kitų šalių. Vėliau, XIV amžiaus pabaigoje, prie Vilniaus pilies Lietuvos didysis kunigaikštis Vytautas įrengė artilerijos pabūklų liejyklą. XIV−XV amžiuje pabūklai lieti iš vario ir bronzos, o nuo XVII amžiaus – iš geležies. Ilgainiui pabūklų gamybą imta standartizuoti pagal jų tipą ir kalibrą; tobulėjo artilerijos pabūklų lafetai, jiems pritaikyti ratai. Patrankos buvo liejamos Vilniaus, Valkininkų, Slucko, Nesvyžiaus ir kitose liejyklose. Karybai reikėjo įvairaus dydžio ir paskirties patrankų, kurios turėjo net atskirus pavadinimus: kartaunos, falkonetai, koliubrinos ir kt. XVI a. valdant Žygimantui Augustui buvo įkurti didžiojo kunigaikščio arsenalai Vilniuje ir Tykocine. XVII a. Olandijos pavyzdžiu įvykdžius artilerijos reorganizavimo reformą, arsenalai, kaip neatskiriama tvirtovių fortifikacijos dalis, buvo įkurti beveik visuose didesniuose valstybės miestuose. XVII a. svarbiausias Lietuvos arsenalas buvo Vilniuje. Čia buvo valstybės pabūklų gamybos ir sandėliavimo centras. Arsenale buvo laikomi visi to meto Lietuvos artilerijoje naudoti pabūklai, amunicijos atsargos ir kitas turtas. Karaliaus Vladislovo Vazos karinių reformų metu mėginta lauko pajėgas apginkluoti 6 svarų regimentų pabūklais. Bastėjos kazematuose eksponuojamos serpentinos (dar vadinamos lauko gyvatėmis) ir 6-ių svarų regimento pabūklų kopijos. Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės, kaip ir Lenkijos Karalystės bei kai kurių Europos valstybių, artilerija rūpinosi puškoriai, kurie buvo ne tik artileristai, bet ir amatininkai, turėję su šia tarnyba susijusių pareigų ir privilegijų. Puškoriais tarnavo nekilmingi žmonės, užsieniečiai, gaunantys valstybines algas. Puškoriai turėję ne tik šaudyti iš artilerijos pabūklų, bet ir gaminti šaudmenis ir paraką pabūklams.

Vieta bastėjai statyti buvo strategiškai labai patogi. Sudėtingas statinys įkomponuotas natūraliai susidariusiame aukštame skardyje, iškilusiame apie 43 m, kurį kadaise išgraužė Vilnia. Kurtinos saugojo bastėjos pasagą iš šonų. Išėję ant kairiosios kurtinos apžvelkime atsivėrusią senamiesčio panoramą: iš kairės į dešinę matyti Švenčiausiosios Mergelės Marijos Ramintojos vienabokštė bažnyčia, Šv. Jono bažnyčios varpinė, Aukštutinė pilis, Skaisčiausiosios Dievo Motinos cerkvė, Šv. Onos ir Bernardinų bažnyčios, Trijų Kryžių kalnas, Užupio priemiestis. Nuo kairiosios kurtinos atsiveria vaizdas į rytus. Iš šios pusės Vilniui dažniausiai grėsė pavojus. 1580 m. šiuo keliu karalius Steponas Batoras grįžo iš pergalingo žygio prieš Maskvą. Bastėją statant, dabartinės Misionierių bažnyčios ir vienuolyno dar nebuvo, priešais bastėjos kalną plytėjo daug didesnė atvira teritorija. XVII a. pirmoje pusėje vienuolyno vietoje buvo kunigaikščių Sanguškų dvaras. Jį paveldėjusi Vilniaus vaivadienė Kotryna Radvilienė dvarą 1687 m. dovanojo vienuoliams misionieriams. Misionieriai pasistatė didžiulį vienuolyną ir Viešpaties Dangun Žengimo bažnyčią, tiesiai priešais bastėjos terasą iškilo aukšti pastatai. 1788–1791 m. ant supilto grunto prie misionierių vienuolyno buvo pastatyta Vaikelio Jėzaus našlaičių ir pamestinukų prieglauda. 1796 m. misionierių vienuolyno prioras ir prieglaudos prižiūrėtojas Andrius Polis išsinuomojo iš magistrato Vilniaus bastėją su visa žeme aplinkui už 100 auksinų per metus. Šią nuomą 1800 m. patvirtino karinis gubernatorius Michailas Kutuzovas, nurodydamas, kad apleista bastėja ir jos požeminiai koridoriai, mūrais sujungta su Subačiaus vartais, turi priklausyti Vaikelio Jėzaus prieglaudai. Šis potvarkis išgelbėjo bastėją nuo sunaikinimo. Kartais miestų istorijoje nutinka tokie paradoksai: nauji prieglaudos pastatai, pastatyti visai arti po žeme atsidūrusios, niekam nebereikalingos bastėjos ir ją užgožę, išsaugojo mums šį unikalų karinį statinį. Vaikelio Jėzaus našlaičių ir pamestinukų prieglaudai bastėja priklausė dar ir 1925 metais. Po Antrojo pasaulinio karo pastačius papildomus korpusus, prie Misionierių bažnyčios įsikūrė ligoninė. Eidami palei terasos parapetą, matome 12 šaudymo vietų ir penkių senovinių patrankų kopijas: trijų ketvirtkartaunių ir dviejų falkonetų. Falkonetas – tai patranka, iš kurios buvo šaudoma švininiais sviediniais. Patrankos bastėjos pasagoje buvo išdėstytos dviem lygiais: apatinė juosta – kazematuose, viršutinė – ant terasos. Vienu metu galėjo būti šaudoma 24 patrankomis. Dėl aukštos padėties apšaudymo laukas šioje vietoje buvo itin didelis. Visą bastėjos puslankį apačioje juosė fosa. Tai gilus griovys, juosiantis gynybinį statinį. Vanduo į fosą tekėjo iš upelio, prasidedančio prie Aušros vartų. Fosa sudarė trečiąjį gynybinį bastėjos ruožą. Nuožulnus bastėjos fasadas neleido priešui pristatyti kopėčių ar kitaip užsiropšti ant terasos. Visas bastėjos pastatas su papildomais gynybiniais ruožais buvo už gynybinių mūrų smarkiai išsikišęs į priekį ir kėlė galingos tvirtovės įspūdį. Apsaugota iš visų pusių, apjuosta keliais gynybiniais ruožais, apginkluota sunkiąja artilerija bastėja buvo nepaimama.

1503 metais rugsėjo 6 dienos dekretu Lietuvos didysis kunigaikštis Aleksandras Jogailaitis įsakė „apsaugai nuo pagonių“ (turėdamas galvoje totorius) aplink miestą statyti mūrinę sieną. Statybas prižiūrėjo Vilniaus vaivada Mikalojus Radvila. Statyba truko apie 20 metų. Gynybinės sienos ilgis buvo 2,5 kilometro, o aukštis vidutiniškai siekė 6,5 metro. Joje buvo įrengta 10 vartų, iš kurių iki mūsų dienų išliko tik Aušros vartai. Siena apjuosė apie 100 ha Vilniaus senamiesčio teritoriją. Po Tado Kosciuškos sukilimo pralaimėjimo 1794 metais Vilniuje įsitvirtinus Rusijos kariuomenei miesto gynybinę sieną ir vartus buvo nutarta nugriauti. 1800–1804 metais buvo nugriauti paskutiniai įtvirtinimai, išskyrus keletą vietų, kur siena jungėsi su pastatais. Prie dešiniosios kurtinos tebematyti gynybinių mūrų liekanos. Čia stovėjo Subačiaus vartai, kartu su bastėja sudarę patikimą gynybinę liniją. Dabar Subačiaus vartų pamatų likučiai yra po Subačiaus gatvės važiuojamąja dalimi, kuri skiria išlikusį autentišką gynybinės sienos fragmentą nuo priešingoje gatvės pusėje atstatytos sienos dalies. Subačiaus vartų pastatas buvo trijų aukštų su dviem cilindriniais bokštais kampuose ir turėjo šaudymo angas, leidžiančias šaudyti į tolimus taikinius ir į prie pat mūrų priartėjusį priešą. Subačiaus vartai buvo skirti ne tik gynybai, juose būta ir apšildomų patalpų, kuriose 1669 metais jau gyveno etatinis Vilniaus budelis. XVIII amžiuje vartų patalpos panaudotos miesto kalėjimui. Laikui bėgant vartai buvo apleisti, jų pakampėse slėpdavosi plėšikai, keldavę baimę keleiviams, todėl 1801 metais gegužės 27 dieną magistrato įsakymu jie buvo nugriauti.